Klinikinis gydytojas įspėjo, kad norint nutraukti ilgą badavimą, reikia laikytis kontroliuojamo, laipsniško metodo, kad būtų išvengta refeeding sindromo, virškinimo trakto sutrikimų ir elektrolitų disbalanso. Įrodymai rodo, kad reikia pradėti nuo mažų, mažai angliavandenių turinčių skysčių ir lengvai virškinamų baltymų, stebėti fosfato, kalio ir magnio kiekį ir didinti porcijas per kelias dienas ar savaites, stebint gyvybinius požymius ir simptomus. Toliau pateikiami praktiniai patarimai dėl pradinių maisto pasirinkimų, porcijų didinimo, papildų vartojimo ir pavojaus ženklų.
Kodėl maitinimas turi būti laipsniškas ir kas gali nutikti, jei valgoma per greitai
Po ilgalaikio badavimo maitinimas turi būti laipsniškas, nes staigus didelių, kaloringų maisto porcijų suvartojimas gali sukelti mechanines ir metabolines komplikacijas: ūmus skrandžio išsiplėtimas ir per didelis skrandžio įtempimas, sulėtėjęs skrandžio ištuštėjimas ir pykinimas, taip pat potencialiai gyvybei pavojingas maitinimo atnaujinimo sindromas, kuriam būdingi greiti elektrolitų (ypač hipofosfatemija, hipokalemija ir hipomagnezemija) ir skysčių pusiausvyros pokyčiai, kurie gali sukelti širdies aritmiją, kvėpavimo nepakankamumą ir neuromiologinę disfunkciją.
Klinikiniai gydytojai rekomenduoja laipsniškai didinti kalorijų kiekį, teikiant pirmenybę mažos osmolalybės, lengvai virškinamiems maisto produktams ir kontroliuojamam angliavandenių sugrąžinimui. Elektrolitų, skysčių kiekio ir gyvybinių funkcijų stebėjimas leidžia laiku koreguoti ir užkirsti kelią progresavimui.
Kiek laiko reikia palaukti, kol galima grįžti prie įprastų porcijų
Per kelias dienas ar savaites po ilgo badavimo gydytojai pataria atsargiai, palaipsniui grįžti prie įprastų porcijų dydžių, o ne iš karto atkurti įprastą mitybą; laikas priklauso nuo badavimo trukmės, pradinio mitybos būklės ir komplikacijų, pvz., refeeding sindromo ar virškinimo trakto netolerancijos, buvimo.
Pažeidimo progresavimas paprastai trunka 1–4 savaites: trumpas badavimas reikalauja trumpesnio grįžimo prie įprastų porcijų, o ilgalaikis ar komplikuotas badavimas reikalauja ilgesnio stebėjimo.
Porcijų didinimas priklauso nuo tolerancijos, svorio pokyčių, elektrolitų ir virškinimo trakto simptomų.
Mitybos atstatymas turėtų būti orientuotas į energijos ir baltymų poreikių tenkinimą be perteklių.
Reguliarūs klinikiniai patikrinimai leidžia koreguoti mitybą; nuolatinė netolerancija reikalauja lėtesnio grįžimo prie įprastų porcijų ir kreipimosi į specialistą.
Pirmieji maisto produktai, kuriuos reikia rinktis: švelnūs, maistingi produktai
Atsargus maitinimo režimas turėtų prasidėti nuo mažų porcijų lengvai virškinamų, maistingų maisto produktų, kad būtų sumažintas virškinimo trakto sutrikimų ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimų rizika; idealios pradinės pasirinkimo galimybės yra sultiniai ir skaidrios sriubos, praskiesti vaisių ar daržovių tyrės, minkšti virti daržovės, paprasti jogurtai ar kefyras (jei toleruojami), gerai virti liesi baltymai (virta žuvis, minkšti kiaušiniai) ir mažos porcijos sudėtingų angliavandenių, pvz., bulvių košė, avižiniai dribsniai ar minkštas ryžiai.
Renkantis maistą, pirmenybę reikėtų teikti maistui, kuriame yra mažai likučių, baltymų, kalio ir magnio. Maistas, kuriame yra daug ląstelienos, riebalų ar koncentruotų cukrų, turėtų būti atidėtas. Gydytojai rekomenduoja stebėti toleranciją, simptomus ir elektrolitus bei atitinkamai koreguoti maistą.
Porcijų didinimas: pavyzdinis maitinimo grafikas pagal dienas
Nustatant etapinį, kasdienį maitinimo grafiką, galima sumažinti maitinimo sindromo riziką ir virškinimo trakto netoleranciją, kontroliuojant kalorijų kiekį, makroelementų sudėtį ir stebint elektrolitų kiekį.
1–2 diena: mažos porcijos (100–200 kcal per valgį) skaidrių sultinių, praskiestų vaisių/daržovių sulčių ir elektrolitų tirpalų kas 2–3 valandas.
3–4 diena: įtraukite minkštus, mažai riebalų turinčius baltymus (jogurtą, minkštą tofu, virtą kiaušinį), trintus daržovių piure, nedidelį kiekį angliavandenių, padidinkite iki 200–400 kcal per valgį.
5–7 diena: pereikite prie įprastos tekstūros maisto produktų, subalansuotų makroelementų, 400–600 kcal valgių, stebėkite svorį, gyvybinius požymius, serumo fosfatą, kalį, magnį kasdien iš pradžių, vėliau – pagal klinikinius rodiklius.
Virškinimo sutrikimų valdymas ir pilvo pūtimo mažinimas
Po ilgo badavimo, palaipsniui grįžtant prie maisto, pirmenybę reikėtų teikti priemonėms, kurios sumažina skrandžio pūtimą ir funkcinius virškinimo trakto simptomus; pradedant nuo mažų, mažai liekanų paliekančių, lengvai virškinamų produktų ir dažnai vartojamų, kontroliuojamų porcijų, sumažinamas staigus intraluminalinio tūrio ir osmoliarinės apkrovos padidėjimas, kuris prisideda prie pilvo pūtimo, diskomforto ir sulėtėjusio skrandžio ištuštinimo.
Gydytojas rekomenduoja mažai riebalų turinčius sultinius, praskiestus vaisių sulčių, virtas daržoves ir fermentuotus pieno produktus mažais kiekiais, o pradžioje vengti ankštinių, kryžmažiedžių, gazuotų gėrimų ir maisto produktų, turinčių daug FODMAP.
Kruopštus kramtymas, lėtas valgymas, tiesi laikysena ir trumpi pasivaikščiojimai po valgio skatina skrandžio ištuštėjimą.
Jei simptomai išlieka, apsvarstykite laikinas prokinetines strategijas; palaipsniui vertinkite padėtį.
Elektrolitų pusiausvyros palaikymas ir papildų vartojimas
Supratę, kad ilgalaikis badavimas išeikvoja ne tik energijos atsargas, bet ir būtinus elektrolitus, gydytojai turėtų įvertinti hipovolemijos ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimų rizikos veiksnius, ypač hiponatremiją, hipokalemiją, hipomagnezemiją ir hipofosfatemiją, prieš leidžiant vartoti maistą.
Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai (Na, K, Mg, PO4, Ca, kreatininas) padeda nustatyti, kiek reikia papildyti. Lengviems trūkumams pakanka peroralinių papildų; vidutinio sunkumo ar sunkūs sutrikimai, širdies nestabilumas ar negalėjimas toleruoti enteralinio maitinimo reikalauja intraveninio papildymo.
Maitinimas padidina fosfato, kalio ir magnio įsisavinimą ląstelėse; numatykite ir iš anksto stebėkite jų lygį per pirmąsias 72 valandas.
Naudokite įrodymais pagrįstą dozavimą, vengkite greito koregavimo ir pritaikykite gydymą prie gretutinių ligų.
Požymiai, kad reikia medicininės pagalbos atnaujinant mitybą
Dažnai per pirmąsias 72 valandas po mitybos atnaujinimo tam tikri klinikiniai požymiai rodo, kad reikia skubios medicininės pagalbos, o ne tolesnio gydymo namuose.
Nuolatinis vėmimas, stiprus pilvo skausmas, progresuojantis silpnumas arba naujai atsiradęs sumišimas rodo metabolines arba virškinimo trakto komplikacijas, dėl kurių reikia stacionarinio gydymo.
Tūrio perteklius – ryškus edema, jugularinės venos išsiplėtimas, dusulys – reikalauja nedelsiamo įvertinimo.
Širdies aritmija, sinkopė arba širdies plakimas gali rodyti elektrolitų pokyčius (hipofosfatemiją, hipokalemiją, hipomagnezemiją) ir reikalauja telemetrijos bei pakaitalų.
Karščiavimas su tachikardija ir leukocitoze kelia susirūpinimą dėl infekcijos.
Bet koks greitas neurologinis pablogėjimas, traukuliai arba negalėjimas toleruoti maisto per burną reikalauja skubios pagalbos.
Praktiniai patarimai apetito ir sveikų mitybos įpročių atkūrimui
Po ilgo badavimo laikotarpio norint atkurti įprastą apetitą ir maistingą mitybą reikia laikytis struktūruoto, laipsniško fiziologija pagrįsto metodo: maži, dažni energijos ir maistinių medžiagų turtingi, bet lengvai virškinami maisto produktai (pvz., sultiniai, tyrės, minkšti baltymai, virti daržovės, nedidelis kiekis sudėtingų angliavandenių) sumažina virškinimo trakto sutrikimus ir palaiko laipsnišką fermentų ir mikrobiomos prisitaikymą; nustatyti valgymo laikai, skonių įvairovė ir dėmesys jutiminėms stimuliacijoms (patraukli temperatūra, tekstūra ir aromatas) padeda iš naujo išmokyti alkio signalus, o porcijų dydžio ir intervalų stebėjimas (pvz., 4–6 mažos porcijos per dieną) sumažina persivalgymo riziką ir palengvina tolygų kalorijų padidėjimą pagal klinikinę rekomendaciją.
Progresas turėtų būti siejamas su išmatuojamais tikslais: palaipsniui didinti porcijų dydį ir makroelementų sudėtingumą per kelias dienas ar savaites, teikti pirmenybę baltymams (15–25 g per mini-valgį), atsargiai įtraukti maistines skaidulas, lėtai vėl įvesti riebalus ir palaikyti hidrataciją bei elektrolitų pusiausvyrą.
Elgesio strategijos – maisto planavimas, sąmoningas valgymas, nuoseklus miegas ir švelni fizinė veikla – padeda normalizuoti apetitą.
Klinikams reikia stebėti svorį, gyvybinius požymius, pagrindinius laboratorinius rodiklius ir subjektyvią toleranciją, koreguojant planą atsižvelgiant į refeeding sindromo, virškinimo trakto netolerancijos ar nepakankamo maisto suvartojimo simptomus.
