Ėriena dažnai suteikia praktišką mitybinį sprendimą dažnoms trūkumų būklėms, nes ji aprūpina labai prieinama vitamino B12, hemine geležimi ir cinku koncentruotomis dozėmis. Klinikiniai palyginimai rodo, kad ėriena pranoksta daugumą augalinės kilmės šaltinių ir kai kuriuos baltos mėsos produktus gydant anemiją bei palaikant neurologinę ir imuninę funkciją. Rekomenduojamas porcijų dydis ir gaminimo būdas veikia maistinių medžiagų išgavimą ir saugumą. Sužinokite, kuriems pacientams tai yra naudingiausia ir kaip saugiai dozuoti porcijas.
Greitas atsakymas: kodėl ėriena dažnai yra geriausias mėsa vitaminų trūkumui
Avienos mėsa dažnai išsiskiria kaip praktiškas pasirinkimas sprendžiant įprastus mikroelementų trūkumus, nes ji suteikia dideles vitamino B12 koncentracijas, lengvai įsisavinamą hemo geležį ir cinką kartu su naudingais kiekiais būtinųjų riebalų rūgščių ir kreatino.
Įrodymais pagrįstos apžvalgos pažymi avienos maistinę tankį, tiekiančią biologiškai prieinamas formas, svarbias eritropoezei, neurologinei būklei palaikyti ir imuninėms funkcijoms.
Klinikinėje praktikoje saikingos porcijos gali ištaisyti arba užkirsti kelią deficitams ten, kur augalinė mityba yra nepakankama.
Praktiniai patarimai pabrėžia porcijų kontrolę ir su įvairiais maisto produktais derinimą siekiant valdyti sočiųjų riebalų kiekį.
Avienos nuspėjama maistinė sudėtis daro ją pragmatišku terapeutiniu maisto pasirinkimu rizikos grupėms prižiūrint mitybos specialistui.
Pagrindinės maistinės medžiagos avienoje, kurios papildo B12, geležį, cinką ir kreatiną
Keletas svarbių mitybinių medžiagų avienoje — ypač vitamino B12, heminio geležies, cinko ir kreatino — tiesiogiai sprendžia bendrus biocheminius trūkumus, kurie lemia anemiją, neurologinius sutrikimus, sutrikusią imuninę sistemą ir sumažintą raumenų/kaulų stiprumą.
Aviena suteikia koncentruotą vitamino B12 kiekį, būtiną eritropoezei ir neuronų mielinizacijai. Jos heminė geležis tiesiogiai prisideda prie hemoglobino sintezės ir medžiagų apykaitos fermentų veiklos. Cinkas avienoje palaiko įgimtą ir įgytą imunitetą, žaizdų gijimą ir testosterono priklausomas procesus. Kreatinas suteikia lengvai naudojamą aukštos energijos fosfatą raumenims ir smegenims, remdamas jėgą ir kognityvinę funkciją.
Iš esmės šios maistinės medžiagos daro avieną praktišku mitybos pasirinkimu, siekiant užkirsti kelią arba ištaisyti specifinius mikroelementų trūkumus rizikos grupėse.
Heminis geležis ir B12: įsisavinimas ir klinikinis pranašumas prieš augalus ir baltą mėsą
Remdamasis biologinio prieinamumo duomenimis ir klinikiniais rezultatais, ėriena tiekia hemoglobininį geležį ir vitaminą B12 formomis, kurios yra lengviau įsisavinamos ir kliniciškai veiksmingesnės nei analogiškos maistinės medžiagos iš augalinių šaltinių ir daugeliu atvejų nei iš baltosios mėsos.
Hemoglobininė geležis ėrienoje apeina slopintojus, veikiančius nehemoglobinę geležį, todėl pasireiškia didesnis frakcinis įsisavinimas ir greitesnis geležies atsargų atstatymas deficito būklėse. Vitaminas B12 gyvūninės kilmės audiniuose yra biologiškai aktyvus, stabilus ir patikimai prieinamas be tų konversijos žingsnių, kurių trūksta augaluose. Klinikinėje praktikoje šios savybės verčiasi geresniu anemijos koregavimu ir neurologinių komplikacijų prevencija, palyginti su augaline geležimi ir mažesnio B12 kiekio turinčia balta mėsa.
Kas gauna naudą ir kiek avienos rekomenduojama?
Asmenims, kuriems padidėjusi mikronutrientų trūkumo rizika — pavyzdžiui, sergantiems geležies stokos anemija, turintiems patvirtintą ar įtariamą vitamino B12 trūkumą, turintiems ribotą mitybos įvairovę (įskaitant griežtai augalinės mitybos besilaikančius asmenis pereinančius prie kitokios mitybos arba nevartojančius papildų), arba turintiems didesnius fiziologinius poreikius (nėštumas, paauglystė, ištvermės ar jėgos treniruotės) — reguliariai įtraukus ėrieną į racioną galima gauti koncentruotus, gerai pasisavinamus B12, hemoglobininės geležies, cinko, kreatino ir esminių riebalų rūgščių šaltinius, kurie palengvina biocheminį atstatymą ir funkcijų atsigavimą.
Klinikiniu požiūriu 1–3 porcijos per savaitę (kiekviena po 75–100 g paruoštos) suteikia matomą tikslinių maistinių medžiagų kiekį be perteklinės energijos ar sočiųjų riebalų. Dažnį turi lemi individualūs poreikiai ir medicininis stebėjimas.
Lengvi, maistingi būdai pridėti ėrieną (saugumas, porcijos ir pakaitalų galimybės)
Po to, kai rekomenduojama 1–3 porcijos per savaitę siekiant pašalinti trūkumus, praktiškos gairės dėl saugaus paruošimo, tinkamų porcijų ir tinkamų pakaitalų padeda klinikams ir pacientams įtraukti avieną į mitybą neviršijant energijos ir sočiųjų riebalų kiekio.
Rekomenduokite liesius gabalus (šlaunis, nugarinę), nuplėšytus nuo matomo riebalų sluoksnio; naudokite sausosios šilumos metodus (kepimas ant grotelių, orkaitėje) arba drėgnosios šilumos troškinimą su minimaliu pridėto riebalo kiekiu, kad būtų išsaugotos maistinės medžiagos.
Porcijos: 85–100 g paruoštos mėsos porcijoje suteikia B12 ir gerai pasisavinamą geležį, tuo pačiu ribojant kalorijas.
Patarkite dėl maisto saugos: kepkite iki 63 °C (145 °F) ir leiskite pailsėti 3 minutes visiems vientisiems gabalams; 71 °C (160 °F) žemės mėsai.
Norint sumažinti sočiųjų riebalų kiekį, siūlykite kalakutieną, liesą jautieną arba praturtintus augalinius produktus kaip pakaitalus.
