Santechnikos remontas — viena iš tų išlaidų, kurios visada ateina netikėtai. Vieną dieną viskas veikia puikiai, o kitą — po kriaukle telkšo balinė, tualetas užsikemša arba vamzdyje atsiranda įtrūkimas. Dažniausiai šių gedimų priežastys nėra nei seni vamzdžiai, nei blogos medžiagos. Priežastys — kasdieniai įpročiai, kuriuos dauguma kartoja net nesusimąstydami.
Kai kurie iš šių įpročių atrodo visiškai nekalti — juk ką blogo gali padaryti viena drėgna servetėlė ar šaukštelis aliejaus? Bet santechnikai, kurie kasdien mato užsikimšusių vamzdžių vidų, papasakotų visai kitokią istoriją. Štai septyni dažniausi dalykai, kurie tyliai griauna jūsų namų vamzdyną — ir ką daryti, kad to išvengtumėte.
Per aukštas vandens slėgis
Šis kaltininkas dažnai nepastebimas, kol neatsiranda rimtų pasekmių. Kai namų vandens slėgis viršija 80 PSI (apie 5,5 baro), jis apkrauna vamzdžius, jungtis ir prietaisų vožtuvus, smarkiai padidindamas nuotėkių ir net sprogimų riziką.
Požymius atpažinti nesunku: garsus daužymasis uždarinėjant čiaupus (vadinamasis vandens plaktukas), neįprastai greitai prisipildantis tualeto bakelis ir maišytuvai, kurie purškia ar varva net beveik uždaryti. Nuolatinis per didelis slėgis spartina visų santechnikos elementų nusidėvėjimą.
Patikrinti paprasta — nebrangus manometras, prisuktas prie lauko čiaupo ar skalbimo mašinos įvado, parodys tikslų slėgį. Jei rodmenys nuolat viršija 80 PSI, verta įrengti arba sureguliuoti slėgio mažinimo vožtuvą, kuris grąžins slėgį į saugų 40–60 PSI intervalą.
Riebalai, dažai ir chemikalai nuotėkose
Maisto gaminimo riebalai — viena dažniausių užsikimšimų priežasčių. Karštas aliejus kriauklėje atrodo nekaltai, bet atvėsęs jis sukietėja ant vamzdžių sienelių ir sluoksnis po sluoksnio susiaurina praėjimą, kol vanduo tiesiog nebeteka.
Dažai ir tirpikliai kelia kitokią grėsmę — jie iškritina kietąsias daleles, palieka lipnias nuosėdas ir kenkia septinių sistemų bakterijoms. O stiprūs cheminiai valikliai, nors ir skirti valyti, koroduoja metalą ir gumą, didindami pratekėjimo riziką ilguoju laikotarpiu.
Taisyklė paprasta: riebalus nuvalykite popieriniu rankšluosčiu ir išmeskite į šiukšliadėžę, chemikalus atiduokite per pavojingų atliekų surinkimo programas, o užsikimšimams šalinti rinkitės mechaninius būdus, ne cheminius.
Cheminiai vamzdžių valikliai
Daugelis komercinių vamzdžių valymo priemonių turi natrio hidroksido arba sieros rūgšties, kurios gali koroduoti tiek metalinius, tiek PVC vamzdžius. Reguliarus naudojimas praskiedžia vamzdžių sieneles, sukietina gumines tarpines ir ilgainiui padaro daugiau žalos nei naudos.
Vietoje chemijos naudokite pistoną paprastoms problemoms, rankinį spiralės įrankį plaukams ir gilesniems kamščiams, o virtuvės riebalams — karštą vandenį su kriauklės pistonu. Jei šie būdai nepadeda — laikas kviesti santechniką, kuris gali atlikti hidrodinaminį plovimą ir nustatyti tikrąją problemos priežastį.
Servetėlės, kačių kraikas ir kiti „nuleidžiami” daiktai
Tualetas — ne šiukšliadėžė, nors daugelis jį būtent taip naudoja. Drėgnos servetėlės, net tos su užrašu „galima nuleisti”, dažnai išlieka nepažeistos vamzdžiuose ir sukelia rimtus užsikimšimus.
Kačių kraikas sugeria vandenį ir sukietėja, užkimšdamas vamzdžius ir žalodamas septines sistemas. Higienos priemonės, sauskelnės, medvilnės tamponai ir popieriniai rankšluosčiai užsikabina už vamzdžių sujungimų ir gali sukelti viso namo užtvindymą. O miesto mastu šios medžiagos susijungia su riebalais ir formuoja vadinamuosius „riebalų kalnus”, kurie gadina nuotekų trasas.
Taisyklė labai paprasta: tualete priklauso tik žmogaus išmatos ir tualetinis popierius. Visa kita — į šiukšliadėžę.
Neparuoštos lauko žarnos ir čiaupai prieš žiemą
Kai temperatūra krenta žemiau nulio, vanduo lauko žarnose ir čiaupuose užšąla ir išsiplečia. Pasekmės gali būti rimtos — įtrūkę čiaupai, sprогę vamzdžiai ir brangus remontas pavasarį.
Prieš pirmąsias šalnas atjunkite visas lauko žarnas, uždarykite lauko vandens tiekimą, atidarykite čiaupus, kad nutekėtų likutinis vanduo, ir palikite vožtuvus atidarytus iki pavasario. Atvirus vamzdžius ir čiaupus izoliuokite putų dangteliais arba specialia šildymo juosta.
Jei jūsų rajone žiemos ypač šaltos, verta apsvarstyti bešalčius sieninius čiaupus arba vidinius uždarymo vožtuvus — ši investicija gali sutaupyti tūkstančius.
Ignoruojami smulkūs nuotėkiai ir vandens šildytuvo priežiūra
Mažytis lašėjimas po kriaukle ar prie jungties atrodo kaip smulkmena, bet per mėnesį gali virsti šimtais litrų prarasto vandens ir drėgmės dėmėmis, kurios kviečia pelėsį. Reguliarūs mėnesiniai vizualiniai patikrinimai — po kriuklėmis, prie maišytuvų, prie matomų vamzdžių jungčių — padeda pastebėti problemas anksti.
Vandens šildytuvai taip pat reikalauja dėmesio. Rezervuarinius šildytuvus reikia praplauti kasmet (kietavandenių zonose — du kartus per metus), kas metus patikrinti saugos vožtuvą ir kas 3–5 metus pakeisti anodinį strypą. Lanksčias prietaisų žarnas rekomenduojama keisti kas penkerius metus, net jei jos atrodo nepažeistos.
Gyvūnų plaukai ir maisto atliekos kriauklėse
Gyvūnų plaukai ir maisto likučiai kaupiasi sifonuose, susijungia su riebalais ir sudaro tankias kilpas, kurios riboja srautą. Krakmolingos ar pluoštinės atliekos — bulvių žievelės, ryžiai, kavos tirščiai — išsipučia arba sukietėja vamzdžiuose, perkraudamos nuotekas.
Paprasčiausias sprendimas — kriauklės sieteliai, kurie sulaiko didžiąją dalį atliekų. Plaukus ir likučius meskite į šiukšliadėžę arba kompostuokite, o naudodami maisto smulkintuvą visada leiskite šaltą vandenį. Ir nepamirškite laikytis gamintojo nustatytų žarnų bei filtrų priežiūros grafikų — tai viena iš tų smulkmenų, kurios ilgainiui sutaupo rimtas sumas.
