Yra dalykų, kuriuos mūsų seneliai darė automatiškai, net nesusimąstydami kodėl. Tiesiog žinojo – taip daryti negalima. O paklausus atsakydavo trumpai: „Bus blogai.” Ir tuo viskas baigdavosi.
Vienas tokių draudimų susijęs su paprasčiausiu kasdieniu veiksmu – arbatos gėrimu. Tiksliau, su tuo, kaip ją atvėsindavo. Šiandien apie tai beveik niekas nekalba, bet dar prieš porą kartų šis gestas galėjo nulemti, ką apie tave pagalvos kaimynai, ar būsi laikomas „savu”, ar tavęs vengs kaip žmogaus, kuris neša nesėkmę.
Ritualas, kuris atskyrė savus nuo svetimų
Arbatos gėrimas niekada nebuvo vien skysčio vartojimas. Tai buvo socialinis kodas – būdas parodyti, iš kokios šeimos esi, kaip auklėtas, ar gali tavimi pasitikėti. Kiekvienas gestas prie puodelio buvo skaitomas: kaip laikai rankeną, kiek cukraus dedi, ar triukšmauji gerdamas.
Bet vienas veiksmas buvo ypatingas. Jį atlikus, žmonės nutildavo. Šeimininkė susiraukdavo. O apie tave pradėdavo sklisti šnabždesiai.
Pilti šaltą vandenį į karštą arbatą – štai kas buvo griežtai draudžiama.
Kodėl vanduo, o ne pienas?
Įdomu tai, kad pienas buvo visiškai priimtinas. Jį galėjai pilti drąsiai – tai rodė skonį ir kultūrą. Bet vanduo? Vanduo reiškė visai ką kita.
Tikėta, kad šaltas vanduo „atšaldo” ne tik gėrimą, bet ir tavo likimą. Jis tarsi užgesina vidinę ugnį, silpnina energiją, kviečia vienatvę ir nesėkmes. Kai kuriose bendruomenėse šį gestą net siejo su raganystės užuominomis – esą taip elgiasi tie, kurie nori „atvėsinti” kitų jausmus ar sukelti nesantaiką.
Žmonės, kurie reguliariai taip darydavo, buvo laikomi neapdairiais, silpno charakterio arba tiesiog blogai auklėtais. Tokių vengdavo, su jais nenorėdavo giminiuotis.
Išsiliejimas ir kiti blogi ženklai
Draudimai nesibaikė vien vandens pylimu. Visas arbatos ritualas buvo persmelktas ženklų ir įspėjimų.
Išsilieta arbata pranašavo darbo nestabilumą arba finansines bėdas. Šeimininkai griežtai drausmino namiškius, kad šie būtų atsargūs – vienas neatsargus mostas galėjo pakenkti visos šeimos reputacijai.
Dvi moterys, geriančios iš tos pačios lėkštelės, esą sulauksiančios naujagimio šeimoje. Pyrago trupinys, nukritęs į arbatą, žadėjo netikėtus svečius. O druskos supainiojimas su cukrumi – artėjančią gerovę.
Teigiami ženklai, kurių ieškojo
Ne visi arbatos ritualai buvo apie draudimus. Žmonės ieškojo ir gerų ženklų – mažų kasdienių pranašysčių, kurios ramino ir teikė vilties.
Stipri, tamsiai nusisėdusi arbata reiškė sveikatą ir jėgą. Jei lapeliai plaukiodavo paviršiuje, tikėta, kad laukia geros naujienos. Puodelio dugne likę lapų raštai buvo skaitomi kaip ateities žemėlapis – patyrę „skaitytojai” įžvelgdavo keliones, meilę ar finansinę sėkmę.
Šios praktikos nebuvo vien prietarai. Jos veikė kaip bendruomenės klijai – bendri papročiai, apie kuriuos buvo galima kalbėtis, kurie jungė kaimynus ir gimines. Kai visi žino tas pačias taisykles, lengviau jaustis savais.
Kodėl tai svarbu šiandien
Daugelis šių tikėjimų atrodo keistai ir pasenusiai. Bet jei pagalvotume giliau, suprastume, kodėl jie išsilaikė tiek ilgai.
Ritualai sukuria struktūrą. Jie paverčia paprastus veiksmus prasmingais. Kai žinai, kad negali pilti šalto vandens į arbatą, turi sustoti, palaukti, pūsti – ir tuo metu galbūt įsiklausai į pokalbį, pabūni akimirką su savimi.
Mūsų protėviai galbūt nežinojo psichologijos terminų, bet jie suprato kažką svarbaus: kasdieniai ritualai formuoja mūsų dieną. Ir kartais senovinis prietaras yra tiesiog gražus priminimas sulėtinti tempą.
Tad kitą kartą, kai norėsite greitai atvėsinti arbatą šaltu vandeniu – gal vis dėlto tiesiog palaukite minutėlę. Jei ne dėl likimo, tai bent dėl skonio.
