Yra toks momentas virtuvėje, kai pasiimi obuolį, pažiūri į jį ir pagalvoji: „aš tikrai galėčiau gyventi sveikiau“. Tada atsiranda sulčių idėja. Pirmą savaitę viskas skamba gražiai, antrą savaitę jau pradedi skaičiuoti laiką, trečią savaitę pastebi, kad aparatas kažkaip dažniau stovi, nei dirba.
Ir čia visai normalu. O lėtaeigės sulčiaspaudės nėra „pirk ir viskas“. Jos atsiperka tada, kai jos realiai tampa tavo dienos dalimi, o ne emociniu pirkiniu po geros reklamos ar Naujųjų pažado.
Atsiperka tada, kai turi rutiną, o ne planą
Didžiausias skirtumas yra paprastas: rutina yra tai, ką darai net tada, kai tingi. Planas yra tai, ką darai, kai turi nuotaiką. Jeigu ryte turi 10–15 minučių ritualą (vanduo, kava, kažkas lengvo), sulčiaspaudė labai lengvai į jį įsideda. Tu žinai, ką spaudi, žinai, kur stovi dalys, žinai, kaip greitai išplauti. Tada ir atsiperkamumas ateina natūraliai, nes tu neperki „daikto“, tu perki kasdienį įprotį. O jei tavo realybė tokia: „spaudi, kai prisimeni“, tada dažnai gaunasi taip, kad aparatas tampa dar vienu virtuvės baldu. Ir tada pradeda graužti, nes sumokėjai, o naudoji kartą per mėnesį.Kasdienis naudojimas: čia laimi paprastumas ir nervų taupymas
Kai spaudi kasdien, tu greitai pamatai, kas erzina. Ne teorijoj, o realiam gyvenime: prieš darbą, kai vaikas klausia, kur jo kuprinė, o telefonas vibruoja su susitikimų priminimais. Kasdienis naudojimas atsiperka, kai:- tu be streso surenki aparatą per kelias minutes
- tu turi aiškų „savo“ receptą, kurio nekeiti kas rytą
- tu plauni iškart, o ne „vėliau“, nes vėliau dažniausiai nebūna
- tu spaudi tiek, kiek išgeri tą pačią dieną, nes kitaip pradeda erzinti šaldytuvo buteliukai