Kiekvieną rytą ta pati rutina: verdantis vanduo, arbatos maišelis, šlakelis pieno. Atrodė tobula. Kol vieną dieną dietologė, stebėdama mano pusryčių įpročius, tyliai papurtė galvą ir pasakė: „Žinai, ką tik ką sunaikinai?”
Jos žodžiai mane sustabdė. Pasirodo, tai, ką laikiau sveiku įpročiu, iš tikrųjų buvo tylus sabotažas. Ne tik pienas – dar keturi dalykai, kuriuos daugelis mūsų daro automatiškai, tiesiog blokuoja arbatos naudą.
Ir baisiausia – vienas iš jų gali būti jūsų virtuvėje šią akimirką.
Baltymai, kurie suriša viską, ko jums reikia
Pieno kazeinas – baltymas, dėl kurio arbata įgauna tą šilkinį atspalvį – sudaro kompleksus su arbatos polifenoliais. Katechinai, teaflavinai, visi tie antioksidantai, kuriuos bandote gauti? Jie tiesiog tampa neprieinami organizmui.
Tyrimai rodo, kad pienas sumažina išmatuojamą antioksidantinį aktyvumą. Ne visiškai sunaikina – arbata su pienu vis tiek geriau nei kola. Bet jei geriate arbatą dėl sveikatos, pienas atima dalį to, dėl ko vargstate.
Dietologė pasiūlė paprastą išeitį: jei negalite be pieno, įpilkite jį po plikymo, kai arbata jau atvėsusi. Ir tik šlakelį.
Saldus įprotis, kuris kainuoja daugiau nei manote
Antras smūgis buvo cukrus. „Tu juk supranti, kad šitaip priešiniesi tam, ką arbata bando padaryti?” – paklausė dietologė.
Cukrus ne tik prideda tuščių kalorijų. Jis kelia gliukozės šuolius kraujyje ir skatina uždegimą – būtent tai, ką arbatos polifenoliai turėtų mažinti. Organizmas gauna dvi priešingas žinutes vienu metu.
Be to, saldus gėrimas skatina gerti daugiau ir didesnėmis porcijomis. Metabolinė nauda – nulinė.
Tiems, kas valdo glikemiją, saldinta arbata gali būti blogiau nei jokia arbata.
Viena klaida, kurią darome kiekvieną rytą
Čia prasidėjo tikrasis atradimas. Pakartotinai užvirintas vanduo.
Tas pats vanduo, kurį užvirinome vakar, palikome virdulije ir vėl paspaudėme mygtuką? Jis jau praradęs deguonį, prislopinęs skonį ir keičiantis polifenolių išsiskyrimą.
Temperatūra irgi svarbi. Žaliajai arbatai – apie 80 laipsnių, ulungui – 90, juodajai ir pu-erh – beveik verdantis. O laikas? Trapios arbatžolės perkaitintos tampa karčios ir praranda dalį bioaktyviųjų medžiagų.
„Arbata – ne vanduo su skoniu. Ji reikalauja dėmesio,” – pasakė dietologė.
Lašai, kurie gali pakenkti daugiau nei padėti
Eteriniai aliejai arbatoje – madinga, bet pavojinga. Jie koncentruoti, vandenyje beveik netirpūs, o keli lašai gali dirginti gleivines arba būti toksiški prarijus.
Jokio pranašumo prieš paprastą žolelių užpilą jie nesuteikia. Tik užgožia natūralų skonį ir kelia riziką.
Jei norite aromato – naudokite tikras žoleles: mėtą, ramunėles, imbieriną. Ne koncentratus iš buteliuko.
Kas slypi jūsų arbatos maišelyje
Paskutinis atradimas buvo pats nemaloniausias.
Daugelis komercinių arbatos maišelių turi plastikinių komponentų. Užpilti karštu vandeniu, jie išskiria mikro- ir nanodaleles tiesiai į jūsų puodelį. Tyrimai patvirtina: plastiko dalelės keliauja į gėrimą.
Saugesnis pasirinkimas – biri arbata arba visiškai kompostuojami popieriniai maišeliai. Taip, reikia minutės daugiau. Bet tai minutė, kuri apsaugo jus nuo to, ko nematote.
Kaip grąžinti arbatai jos galią
Paprastos taisyklės, kurios keičia viską:
Naudokite šviežią, filtruotą vandenį – kiekvieną kartą naują. Parinkite temperatūrą pagal arbatos tipą. Nekaitinkite pakartotinai. Venkite pieno arba pilkite jį vėliau, atvėsinus. Atsisakykite cukraus – arba bent jau sumažinkite iki minimumo. Rinkitės birią arbatą arba patikimus, be plastiko maišelius.
Dabar kiekvieną rytą, kai imu puodelį, prisimenu dietologės žodžius: „Arbata – ne tik skystis. Tai pasirinkimas.”
Ir tas pasirinkimas prasideda nuo to, ko į ją nededi.
