Ši frazė skamba pažįstamai kiekvienam, kas bent kartą skaitė eismo įvykio aplinkybes. Vairuotojas tikina nematęs pėsčiojo, dviratininko ar motociklininko. Ir dažniausiai jis nemeluoja — jis tikrai nematė. Problema ta, kad už šio „nematymo” slypi ne atsainumas, o visai konkretūs fiziniai ir psichologiniai mechanizmai, apie kuriuos daugelis vairuotojų net nenutuokia.
Kasmet Europoje tūkstančiai avarijų įvyksta būtent dėl šios priežasties. Ir nors daugelis mano, kad jiems tai negresia, tikrovė kitokia — kiekvienas automobilis ir kiekvienos smegenys turi tas pačias spragas. Gera žinia: jas galima kompensuoti. Užtenka suprasti, kaip jos veikia, ir įsisavinti kelis paprastus įpročius.
Kodėl automobilis slepia tai, kas šalia jo
Kiekvienas automobilis turi akląsias zonas — vietas, kurių nematyti nei veidrodėliuose, nei žvelgiant į priekį. Pagrindiniai kaltininkai — A statramsčiai, jungiantys stogą su priekiniu lanku. Jie gali būti net 15–20 centimetrų pločio, o tai reiškia, kad sukant į kairę ar dešinę pėstysis perėjoje gali tiesiog „dingti” už šio stulpelio. Kuo storesnis statramstis, tuo didesnė aklosios zonos zona.
Šoniniai veidrodėliai irgi neaprėpia visko. Tarp galinio vaizdo veidrodėlio ir šoninių veidrodėlių lieka tarpai, kuriuose lengvai pasislėpti gali motociklas ar dviratis. Net modernios kameros ir jutikliai šių spragų visiškai nepanaikina — jie tik susiaurina jas, bet nepaverčia automobilio skaidriu.
Smegenys, kurios mato — bet nepastebi
Fizinės automobilio savybės — tik pusė problemos. Antroji pusė — mūsų pačių suvokimas. Neuromokslas seniai aprašė reiškinį, vadinamą „žiūri, bet nepamato” (angl. looked but failed to see). Tai situacija, kai akys gauna informaciją, bet smegenys jos neapdoroja kaip svarbios.
Taip nutinka, nes smegenys nuolat filtruoja milžinišką informacijos srautą. Jos teikia pirmenybę dideliems, ryškiems ir judantiems objektams — sunkvežimiui, autobusui, šviesoforo signalui. Mažas ir siauras objektas, pavyzdžiui, dviratininkas šalikelėje ar motociklininkas gretimoje juostoje, gali būti tiesiog „išfiltruotas” kaip nereikšmingas.
Situaciją blogina nuovargis, dėmesį blaškantys veiksniai ir pažįstami maršrutai. Kai kasdien važiuojate tuo pačiu keliu, smegenys pereina į savotišką autopilotą — dėmesys atbunka, o reakcijos sulėtėja. Būtent tada ir nutinka nelaimės.
Motociklai: kodėl jie „atsiranda iš niekur”
Atskiras atvejis — motociklai ir mažos transporto priemonės. Jos kenčia nuo vadinamojo dydžio šališkumo: mūsų protas mažesnius objektus automatiškai suvokia kaip esančius toliau ir judančius lėčiau, nei yra iš tikrųjų. Motociklas, artėjantis 80 km/h greičiu, gali atrodyti taip, lyg jis būtų daug toliau, nei yra.
Be to, motociklo plotis — vos apie 60–80 centimetrų. Jis lengvai patenka į akląją zoną ir gali ten likti nepastebėtas ištisas sekundes. To pakanka, kad persirikiuojant į kitą juostą įvyktų susidūrimas.
Penki įpročiai, galintys išgelbėti gyvybę
Šias problemas galima kompensuoti keliais sąmoningais veiksmais, kurie laikui bėgant tampa automatiniais.
Reguliariai skenuokite veidrodėlius. Kas 5–8 sekundes trumpam perkelkite žvilgsnį į šoninius ir galinį veidrodėlius. Tai neleidžia akims „užstrigti” vienoje vietoje ir padeda pastebėti besikeičiančią aplinką.
Tikrinkite akląją zoną per petį. Prieš kiekvieną persirikiavimą ar posūkį trumpai atsisukite — tai vienintelis būdas pamatyti tai, ko veidrodėliai nerodo.
Judinkite galvą sukdami. Vos kelių centimetrų galvos pakreipimas leidžia „pažvelgti” už A statramsčio ir pamatyti paslėptą pėsčiąjį ar dviratininką.
Nepatikėkite autopilotu pažįstamuose keliuose. Būtent ten, kur jaučiatės saugiai, dėmesys atslūgsta labiausiai. Sąmoningai priminkite sau skenuoti aplinką, ypač ties perėjomis ir sankryžomis.
Atidžiau vertinkite mažas transporto priemones. Pastebėję motociklą ar dviratį, sąmoningai įvertinkite jo atstumą ir greitį — nepasikliaukite pirmuoju įspūdžiu, nes jis dažnai klaidina.
Keletas sekundžių, kurios keičia viską
Dauguma šių veiksmų užtrunka vos dvi tris sekundes. Tai nereikalauja nei papildomos įrangos, nei pinigų — tik sąmoningo sprendimo pakeisti įpročius. Vairuotojai, praktikuojantys aktyvų kelio skenavimą, reaguoja greičiau ir priima geresnius sprendimus sudėtingose situacijose. O tai reiškia mažiau streso, mažiau incidentų ir daugiau ramybės tiek sau, tiek kitiems kelio eismo dalyviams.
