„Ką tu darai?” – išgirdau močiutės balsą už nugaros. Stovėjau prie šiukšliadėžės, rankoje laikydamas banano žievelę, kurią ką tik ruošiausi išmesti. Kaip visada. Kaip daro visi.
„Duok šen” – pasakė ji ir paėmė tą žievelę iš mano rankų. „Ar žinai, kad kai buvau maža, už tokį švaistymą būtų gavusi per rankas? Sėsk, parodysiu, ką su tuo daryti.”
Tą popietę sužinojau, kad trisdešimt metų mečiau į šiukšliadėžę kažką, kas yra maistingiau nei pats bananas. Ir kad močiutės karta apie tai žinojo, o mes – kažkodėl pamiršome.
Ką iš tikrųjų išmetame kartu su žievele
Močiutė nebuvo mokslininkas, bet jos žodžiai pasitvirtino, kai vėliau pradėjau domėtis. Banano žievelėje yra daugiau nei galėtume įsivaizduoti.
Skaidulos – vienoje žievelėje jų yra 3-7 gramai, tai daugiau nei daugelyje pusryčių dribsnių porcijų. Tos skaidulos padeda virškinimui, palaiko sotumo jausmą ir netgi padeda surišti cholesterolį žarnyne.
Kalis – štai kas mane nustebino labiausiai. Vienoje banano žievelėje yra apie 1025 miligramai kalio. Tai beveik trečdalis dienos normos. Kalis reguliuoja kraujospūdį, palaiko širdies darbą ir raumenų funkciją.
Magnis, kalcis, geležis, cinkas – visi šie mineralai, kuriuos perkame brangių papildų pavidalu, tiesiog guli banano žievelėje ir keliauja į šiukšliadėžę.
Antioksidantai – polifenoliai, flavonoidai, karotenoidai. Jų kiekis net padidėja, kai bananas prinoksta ir žievelė pradeda juoduoti. Tie juodi taškeliai, kurie mums atrodo kaip gedimo ženklas – iš tikrųjų rodo, kad antioksidantų koncentracija pasiekė piką.
Triptofanas – amino rūgštis, kuri organizme virsta serotoninu ir melatoninu. Todėl kai kuriose kultūrose banano žieveles valgo vakare – jos padeda geriau miegoti.
Visa tai mes tiesiog išmetame. Kiekvieną dieną, kiekvieną bananą.
Kodėl mes to nevalgome, o kitos kultūros valgo
Kai pasakiau draugams, kad pradėjau valgyti banano žieveles, daugelis pažiūrėjo į mane kaip į beprotį. „Tai juk nešvaru”, „Tai juk kartu”, „Tai juk niekas taip nedaro”.
Bet čia ir slypi įdomiausias dalykas – daro. Indijoje, Pietryčių Azijoje, Karibuose banano žievelės yra normalus maisto produktas. Ne kažkoks egzotiškas eksperimentas, o kasdienė virtuvės dalis. Jos dedamos į karius, sriubas, kepamas, trinamos į kokteilius.
Mes, Vakarų kultūroje, tiesiog prie to nepratę. Mums bananas – tai tas geltonas minkštimas viduje, o žievelė – pakuotė, kurią išmetame. Bet tai tik įprotis, ne kažkokia biologinė būtinybė.
Močiutė pasakojo, kad pokario metais niekas nieko nemesdavo. Bulvių lupenos, morkų galai, banano žievelės – viskas būdavo panaudojama. Ne todėl, kad buvo madinga, o todėl, kad buvo būtina. O dabar, kai turime viską, pamiršome, kaip nešvaistyti.
Kaip paruošti, kad būtų skanu (o ne kartu ir kieta)
Čia prasideda praktinė dalis. Tiesa ta, kad žalia banano žievelė – ne pats skaniausias dalykas pasaulyje. Ji kieta, karsti, ir tekstūra tokia, kad norisi išspjauti.
Bet tai išsprendžiama paprastais būdais.
Pirmas žingsnis – nuplovimas. Bananus dažnai purškia pesticidais ir vaškais, kad ilgiau išsilaikytų. Todėl prieš naudojant žievelę, ją reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia – su šepetėliu. Jei įmanoma – rinkitės ekologiškus bananus, ten pesticidų mažiau.
Antras žingsnis – nupjaukite nereikalingas dalis. Kotelį, galus ir visas sumuštas ar pažeistas vietas. Tai, kas lieka – švari, naudojama žievelė.
Trečias žingsnis – terminis apdorojimas. Čia yra esmė. Žievelę reikia paruošti – virti, kepti, garinti ar trinti. Tai suminkština jos tekstūrą ir panaikina kartumą.
Trys paprasti receptai, kuriuos išbandžiau pats
Močiutė parodė savo būdą – ji tiesiog virė žieveles su prieskoniais ir valgė kaip garnyą. Bet aš eksperimentavau toliau ir radau kelis variantus, kurie man patinka labiausiai.
Pirmas – bananų žievelių „bekonas”
Tai skamba keistai, bet rezultatas stebina. Supjaustau žievelę plonomis juostelėmis, apšlakstau aliejumi, pabarsčiau rūkyta paprika, druska ir šiek tiek cukraus. Dedu ant kepimo skardos ir kepu orkaitėje 200 laipsnių temperatūroje apie 15-20 minučių, kol kraštai paruduoja ir pradeda traškėti.
Rezultatas – traškūs, sūrūs-saldūs juostelės, kurios primena bekoną. Ne identiškai, bet pakankamai, kad būtų skanu dėti ant pusryčių sumuštinių ar valgyti kaip užkandį.
Antras – smūtis su žievele
Čia viskas labai paprasta. Imu visą bananą – ir minkštimą, ir žievelę – ir dedu į trintuką. Pridedu pieno ar augalinio gėrimo, šaukštą riešutų sviesto, šiek tiek medaus. Sutrinu iki glotnios masės.
Svoris jaučiasi – smūtis gaunasi sotesnis ir tirštesnis nei įprastai. Skonis – praktiškai toks pat kaip įprasto bananinio smūčio, tik intensyvesnis. Ir maistinė vertė – dvigubai didesnė.
Trečias – garinta žievelė prie ryžių
Tai arčiausiai to, ką daro Azijoje. Supjaustau žievelę gabalėliais, garinu 8-10 minučių, kol suminkštėja. Tada trumpai pakepinu keptuvėje su česnaku, sojos padažu ir šiek tiek imbiero. Patiekiu ant ryžių.
Tekstūra primena troškintą baklažaną – minkšta, sultinga, gerai sugeria prieskonius. Puikus būdas praturtinti paprastą patiekalą baltymais ir mineralais.
Ką daryti, jei nepritinka arba jaučiasi keistai
Svarbu pradėti pamažu. Nevalgykite iškart visos žievelės – pradėkite nuo mažo gabaliuko ir stebėkite, kaip jaučiatės.
Kai kuriems žmonėms banano žievelė gali sukelti pūtimą ar laisvesnį virškinimą – tai dėl didelio skaidulų kiekio. Jei jūsų organizmas nepratęs prie tokio skaidulų kiekio, jam reikia laiko prisitaikyti.
Alergijos banano žievelei yra retos, bet įmanomos – ypač jei turite alergiją lateksui, nes bananai turi panašių baltymų. Jei pajutote niežulį, bėrimą ar gerklės diskomfortą – nutraukite vartojimą ir kreipkitės į gydytoją.
Jei turite virškinimo problemų, gastritą ar kitas skrandžio ligas – pasitarkite su gydytoju prieš pradėdami eksperimentuoti. Skaidulos gali būti ir naudingos, ir erzinančios, priklausomai nuo situacijos.
Kaip laikyti žieveles, jei nenaudojate iškart
Ne visada pavalgote bananą tuo metu, kai norite ruošti žievelę. Štai kaip ją išsaugoti.
Šaldytuve – nepjautą žievelę galite laikyti iki 5 dienų. Įdėkite į hermetišką indelį ar maišelį, kad neišdžiūtų ir nesugertų kitų kvapų.
Šaldiklyje – supjaustykite žievelę gabalėliais ir sudėkite į maišelį. Taip ji išsilaikys kelis mėnesius. Kai prireiks – išimkite, atšildykite ir naudokite smūčiams ar kepimui.
Džiovinta – galite išdžiovinti žievelę orkaitėje žemoje temperatūroje arba džiovyklėje. Džiovinta žievelė tinka malti į miltelius, kuriuos galima berti į kokteilius, košes ar kepinių tešlas.
Kodėl verta bent pabandyti
Aš nesiūlau visiems tapti banano žievelių fanais. Suprantu, kad tai skamba keistai, kad daugeliui iš pradžių bus per ekstremu. Bet bent jau verta pabandyti.
Pirmiausia – dėl ekologijos. Maisto atliekos yra didžiulė problema, ir kiekvienas žingsnis jų mažinimo link turi prasmę. Jei galime suvalgyti tai, ką vis tiek išmestume – kodėl ne?
Antra – dėl sveikatos. Tie mineralai ir skaidulos, kuriuos išmetame su žievele, mums būtų naudingi. Vietoj to, kad pirktume papildus, galime tiesiog nustoti švaistyti.
Trečia – dėl to, kad mokytis naujų dalykų yra įdomu. Virtuvė yra vieta eksperimentams, ir banano žievelės – vienas iš tų eksperimentų, kuris gali nustebinti.
Močiutė tą popietę pasakė man dar vieną dalyką, kurį vis prisimenu: „Mes išmetame todėl, kad galime sau leisti išmesti. Bet tai nereiškia, kad turime.”
Dabar kiekvieną kartą, kai valgau bananą, pažiūriu į žievelę ir pagalvoju – ar tikrai noriu ją išmesti? Dažniausiai atsakymas yra ne.
