Penkiolika metų auginau daržoves „kaip visi” – pavasarį išberiu trąšų, per vasarą dar kartą patręšiu, rudenį vėl. Morkos, burokėliai, česnakai – viskam tas pats režimas. Ir vis stebėjausi, kodėl mano morkos tokios plonos ir šakėtos, o burokėliai – milžiniški lapai, bet patys gumbeliai kaip riešutai.
Kaimynas Antanas, septyniasdešimt penkerių metų sodininkas, vieną pavasarį stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo, kaip aš barsčiu granuliuotas trąšas ant morkų lysvelės. Nieko nesakė, tik lingavo galvą.
„Ko linguoji?” – paklausiau pagaliau.
„Ateik, parodysiu” – pasakė jis ir nuėjo į savo daržą.
Jo morkos buvo tokios, kokias matai tik parduotuvėje – lygios, storos, be jokių šakojimų. „Žinai, kuo jas tręšiu?” – paklausė jis. „Nieko. Absoliučiai niekuo. Ir jos tokios jau keturiasdešimt metų.”
Kodėl kai kurios daržovės nemėgsta trąšų
Tą vakarą Antanas man paaiškino tai, ko niekas niekada nebuvo sakęs. Pasirodo, ne visos daržovės nori būti maitinamos. Kai kurios auga geriau, kai jų tiesiog palieki ramybėje.
Problema yra azotas – pagrindinis trąšų komponentas. Azotas skatina augalą augti, bet augti į viršų – lapus, stiebus, žalią masę. Kai augalas gauna daug azoto, jis galvoja: „Puiku, čia gerai, augsiu aukštyn!” Ir skiria visą energiją lapams.
O kas nutinka su šaknimis, gumbais, svogūnais? Jie lieka nuošalyje. Augalas nebeturi motyvacijos kaupti atsargas po žeme, nes ir taip visko užtenka viršuje.
Todėl kai tręšiau morkas – jos augino lapus. Kai tręšiau česnakus – jie augino lapus. Kai tręšiau burokėlius – jie irgi augino lapus. O tai, dėl ko juos ir sodinau – šaknis ir gumbus – palikdavo menką.
Antanas tai žinojo iš patirties, bet mokslas tą patį patvirtina tyrimais. Ribotas azoto kiekis verčia augalą „galvoti apie ateitį” ir kaupti atsargas požeminėse dalyse.
Šakniavaisiai: morkos, burokėliai, ridikėliai, ropės, pastarnokai
Visos šios daržovės turi vieną bendrą bruožą – mes jas auginame dėl to, kas auga po žeme. Ir visos jos geriau auga be papildomo tręšimo.
Morkos – ypač jautrios azotui. Per daug azoto ir morka pradeda šakotis, nes šaknys ieško maisto giliau, užuot augusios tiesiai žemyn. Be to, azoto perteklius daro morkas vandenėtas ir prastesnio skonio.
Burokėliai – klasikinė klaida, kurią dariau pats. Daug azoto = didžiuliai lapai ir maži gumbeliai. Burokėliams reikia lengvos, parios žemės ir ramybės.
Ridikėliai – jie auga taip greitai, kad bet koks tręšimas tiesiog nespėja jiems padėti. Per tris keturias savaites ridikėlis užauga be jokios pagalbos.
Ropės ir pastarnokai – senos, užmirštos daržovės, kurias mūsų seneliai augino be jokių trąšų. Ir augino sėkmingai, nes šios daržovės to ir nori.
Ką daryti vietoj tręšimo? Pasirūpinti žeme. Ji turi būti puri, lengva, be akmenų ir grumstų. Geriausia – smėlinga priemolė. Jei žemė sunki – įmaišykite smėlio ir komposto. Bet ne trąšų.
Česnakai ir svogūnai: daugiau azoto – mažiau galvučių
Čia Antanas buvo ypač kategoriškas. „Česnaką tręšti – tai jį žudyti” – pasakė jis.
Ir vėl – fiziologija paprasta. Česnakas ir svogūnas turi suformuoti svogūnėlį ar galvutę. Tam jiems reikia signalo, kad laikas kaupti atsargas. Jei duodi daug azoto – to signalo nėra. Augalas galvoja, kad viskas gerai, ir augina lapus toliau.
Be to, per daug patręšti česnakai ir svogūnai:
- Blogiau laikosi žiemą (greičiau pradeda dygti ar pūti)
- Dažniau serga grybinėmis ligomis
- Turi silpnesnį skonį ir aromatą
Antano česnakai kabėjo rūsyje iki kito derliaus – visus dvylika mėnesių. Mano – pradėdavo gesti jau po Naujųjų metų.
Ką daryti? Pasodinti geroje žemėje rudenį ir palikti ramybėje. Jei žemė labai skurdi – galima įterpti šiek tiek fosforo ir kalio, bet ne azoto. Niekada ne azoto.
Žirniai ir pupelės: daržovės, kurios pačios pasigamina trąšas
Čia istorija dar įdomesnė. Žirniai ir pupelės ne tik nereikalauja tręšimo – jos pačios tręšia žemę.
Ant jų šaknų gyvena specialios bakterijos (Rhizobium), kurios sugeba „pagauti” azotą iš oro ir paversti jį forma, kurią augalai gali naudoti. Tai vadinama azoto fiksacija, ir tai yra vienas įdomiausių dalykų gamtoje.
Kai žirniai ar pupelės baigia augti, jų šaknys lieka žemėje kartu su tuo azotu. Kiti augalai, kuriuos pasodinsite toje vietoje kitais metais, gaus naudos iš to azoto.
Todėl seni sodininkai visada augino žirnius ir pupas rotacijoje su kitomis daržovėmis. Ne tik dėl derliaus – bet ir dėl to, kad jos pagerina žemę kitiems.
Jei tręšite žirnius ar pupas azotu – jūs ne tik švaistote pinigus, bet ir sugadinate šį natūralų procesą. Augalas gauna azoto iš trąšų ir „nusprendžia”, kad jam nereikia bendradarbiauti su bakterijomis. Fiksacija sustoja.
Žolelės ir prieskoniai: mažiau maisto – daugiau skonio
Čia atradimas buvo man pačiam netikėčiausias. Pasirodė, kad bazilikas, raudonėlis, čiobreliai, rozmarinas ir kitos žolelės skanesni, kai jų netręšiate.
Kodėl? Todėl, kad skonis ir aromatas ateina iš eterinių aliejų ir kitų junginių, kuriuos augalas gamina kaip apsaugą nuo streso. Kai augalui viskas per gerai – daug maisto, daug vandens – jam nereikia tų apsaugos mechanizmų. Ir jis jų negamina.
Kai augalas šiek tiek „kenčia” – ne per daug, bet šiek tiek – jis pradeda gaminti tuos aromatinius junginius. Todėl Viduržemio jūros regiono žolelės, kurios auga ant skurdžių, akmeningų kalvų, yra tokios kvapnios. Jos tiesiog kovoja dėl išgyvenimo.
Antano žmonos bazilikas kvepėjo taip, kad užuosdavai pro tvorą. „Nieko neduodu” – sakė ji. „Tik laistau, kai labai sausa.”
Bulvės: kai azotas kenkia derliui ir laikymui
Bulvės – sudėtingesnis atvejis. Jos gali augti ir su trąšomis, ir be jų. Bet skirtumas yra kokybėje.
Per daug azoto bulvėms reiškia:
- Daug lapų, mažai gumbų
- Gumbai nevienodo dydžio
- Plonesnė žievelė, kuri lengviau pažeidžiama
- Prastesnis laikymas žiemą
- Didesnė ligos rizika (ypač maras)
Bulvėms svarbiau fosforą ir kalis nei azotas. Fosforą padeda formuoti gumbus, kalis – stiprina žievę ir pagerina laikymąsi.
Antanas bulves sodindavo ten, kur prieš tai augo žirniai. „Žirniai palieka pakankamai azoto bulvėms. Daugiau nereikia” – aiškino jis.
Kaip auginti be trąšų: praktiniai patarimai
Po to pokalbio su Antanu pradėjau keisti savo požiūrį. Ne iškart – pirmaisiais metais dar bijojau ir bėriau „bent šiek tiek”. Bet pamažu supratau, kad jis teisus.
Žemės paruošimas – svarbiau nei bet kokios trąšos. Puri, lengva žemė, be grumstų, su pakankamu organinių medžiagų kiekiu (komposto, bet ne mėšlo) – tai pagrindas.
Mulčiavimas – šiaudai, žolė, lapai ant lysvelių paviršiaus. Tai išlaiko drėgmę, neleidžia augti piktžolėms ir pamažu maitina žemę, kai pūva.
Rotacija – kaitalioti, kas kur auga. Po žirnių – bulves. Po bulvių – morkas. Po morkų – česnakus. Taip žemė nėra išsekinama ir augalai mažiau serga.
Komposto arbata – jei jau labai norite kažką duoti augalams, padarykite silpną komposto užpilą ir paliekite. Bet ir tai – tik jei augalai atrodo tikrai silpni.
Kantrybė – augalai, kurie auga be trąšų, auga lėčiau. Bet jie auga stipresni, sveikesni ir skanesni. Verta palaukti.
Ką supratau po tų penkiolikos metų klaidų
Dabar mano daržas atrodo kitaip. Mažiau plastmasinių maišelių su trąšomis, daugiau komposto krūvų. Mažiau „mokslo”, daugiau stebėjimo.
Morkos – lygios ir saldžios. Česnakai – laikosi iki kito derliaus. Bazilikas – kvepia taip, kad kaimynai klausia, kur perku. O aš nieko jiems neduodu – tik vandenį ir dėmesį.
Antanas mirė prieš trejus metus, bet jo patarimai gyvena mano darže. Kiekvieną pavasarį, kai kyla pagunda nueiti į parduotuvę ir nusipirkti maišelį trąšų, prisimenu jo galvos lingavimą ir einu patikrinti komposto.
Kartais geriausia, ką galime duoti augalams – tai tiesiog juos palikti ramybėje.
