Daugelis lietuvių mano, kad banko sąskaita yra tiesiog saugi vieta pinigams laikyti. Įneši grynuosius, jie guli sąskaitoje – ir viskas. Realybė kur kas sudėtingesnė. Kiekvienas didesnis įnašas palieka pėdsaką, kurį institucijos gali sekti ir analizuoti.
Finansų sistemos priežiūra Lietuvoje veikia aktyviau, nei daugelis įsivaizduoja. Bankai stebi klientų operacijas, o tam tikri veiksmai automatiškai sukelia pranešimus kompetentingoms tarnyboms. Kas nutinka po tokio pranešimo ir kaip apsisaugoti nuo nemalonių klausimų ateityje?
Kodėl bankai stebi jūsų operacijas
Lietuvos bankai privalo vykdyti pinigų plovimo prevencijos reikalavimus. Tai reiškia, kad kiekviena operacija yra vertinama pagal tam tikrus kriterijus: sumą, dažnumą, reguliarumą ir bendrą kontekstą.
Vienkartinis grynųjų pinigų įnašas, siekiantis 15 000 eurų ar daugiau, automatiškai sukelia privalomą pranešimą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT). Tai nėra kaltinimas – tiesiog standartinė procedūra, taikoma visiems be išimties.
Mažesnės sumos taip pat gali atkreipti dėmesį. Jei klientas reguliariai įneša, pavyzdžiui, po kelis tūkstančius eurų kas savaitę, banko analitikai gali įtarti vadinamąjį „struktūrizavimą” – sąmoningą stambesnių sumų skaidymą, siekiant išvengti pranešimų. Tokia veikla sukelia vidinius peržiūros procesus ir gali baigtis pranešimu apie įtartiną sandorį.
Banko darbuotojai vertina ne tik sumas, bet ir kontekstą: ar operacija atitinka įprastą kliento elgesį, ar yra logiškas pinigų šaltinis, kokia sandorio paskirtis.
Kaip informacija pasiekia mokesčių inspekciją
FNTT gauna pranešimus iš bankų ir atlieka pirminę analizę. Jei kyla įtarimų dėl galimo mokesčių vengimo, byla perduodama Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
VMI turi teisę tirti penkerių metų laikotarpį atgal. Tai reiškia, kad pinigai, įnešti 2021-aisiais, šiandien vis dar gali tapti tyrimo objektu. Inspektoriai lygina banko išrašus su mokesčių deklaracijomis, ieškodami neatitikimų.
Tyrėjai analizuoja ne tik tiesiogines pajamas. Jie vertina gyvenimo būdo rodiklius – nekilnojamojo turto pirkimus, automobilius, keliones. Jei matomi išlaidos aiškiai viršija deklaruotas pajamas, kyla klausimų.
Radus nepaaiškinamų lėšų ir nesant tinkamos dokumentacijos, VMI gali perklasifikuoti šias sumas kaip apmokestinamas pajamas. Tada skaičiuojamas ne tik mokestis, bet ir delspinigiai bei baudos, kurios per penkerius metus gali tapti labai skaudžios.
Kokie paaiškinimai priimami, o kokie – ne
Žmonės dažnai aiškina grynuosius pinigus trimis būdais: tai buvo paskola, dovana arba per ilgą laiką sukauptos santaupos. Kiekvienas iš šių paaiškinimų reikalauja konkrečių įrodymų.
Paskola turi būti pagrįsta rašytine sutartimi su data, paskolos gavėjo ir davėjo duomenimis, suma ir grąžinimo sąlygomis. Idealiu atveju turėtų būti ir skolintojo banko išrašas, patvirtinantis, kad jis turėjo tokią sumą. Jei paskola grąžinama, reikia mokėjimų įrodymų.
Dovana reikalauja pasirašytos dovanojimo deklaracijos arba notaro patvirtinto dokumento. Inspektorius domins ir dovanotojo finansinė padėtis – ar jis realiai galėjo padovanoti tokią sumą.
Santaupos įrodomos sunkiausiai. Reikia istorinių sąskaitų išrašų, darbo užmokesčio kvitų, kitų dokumentų, rodančių laipsnišką kaupimą. Staigus didelės sumos atsiradimas be ankstesnio kaupimo istorijos atrodo įtartinai.
Žodiniai paaiškinimai „buvau sutaupęs namuose” ar „draugas paskolino, bet sutarties nerašėm” VMI netenkina. Dokumentinis pėdsakas yra būtinas.
Ką daryti, jei klausimai jau prasidėjo
Gavus užklausą iš banko ar VMI, svarbu veikti greitai ir sistemingai. Pirmiausia surinkite viską, kas gali pagrįsti pinigų kilmę: banko įnešimo kvitus, susirašinėjimus, sutartis, tuo metu darytas pastabas.
Sudarykite aiškią chronologiją – kada, kiek ir iš kur gavote pinigus. Jei buvo liudytojai ar kiti asmenys, susiję su sandoriu, paprašykite jų pasirašytų pareiškimų.
Nekeiskite ir neklastokite dokumentų – tai gali paversti administracinę problemą baudžiamąja. Geriau pripažinti, kad tam tikrų įrodymų neturite, nei pateikti suklastotus.
Prieš atsakydami į oficialų prašymą, konsultuokitės su mokesčių patarėju arba teisininku. Neteisingas atsakymas gali apsunkinti situaciją. Atsakykite per nurodytą terminą ir demonstruokite bendradarbiavimą – tai palankiai vertinama.
Kaip išvengti problemų ateityje
Paprasčiausias būdas – kiek įmanoma vengti grynųjų pinigų. Banko pervedimai su aiškiomis pastabomis (nurodant paskirtį ir sandorio šalį) sukuria skaidrų pėdsaką, kurį lengva paaiškinti.
Jei gaunate paskolą ar dovaną, dokumentuokite iš karto, kol visi dalyviai prisimena detales ir gali pasirašyti. Po kelerių metų surinkti įrodymus tampa kur kas sunkiau.
Saugokite visus finansinius dokumentus bent šešerius metus – tai viršija VMI tyrimo laikotarpį ir suteikia papildomą apsaugą. Kvitai, sutartys, el. laiškai, susirašinėjimai – visa tai gali praversti.
Jei vis dėlto naudojate grynuosius (pavyzdžiui, pardavėte automobilį ar gavote pinigus už paslaugą), tuoj pat užfiksuokite kilmę raštu. Trumpa pastaba su data ir aplinkybėmis gali išgelbėti po kelerių metų.
Reguliarūs nedideli grynųjų pinigų įnašai atrodo įtartiniau nei vienkartinis didesnis įnašas su aiškiu paaiškinimu. Jei turite teisėtai uždirbtus pinigus, geriau juos įnešti vienu kartu ir turėti dokumentą, pagrindžiantį šaltinį.
Ką dar verta žinoti
VMI tyrimas nebūtinai baigiasi baudomis. Jei pateikiate įtikinamus įrodymus, byla gali būti nutraukta. Problema kyla tada, kai žmogus negali paaiškinti akivaizdžių neatitikimų tarp pajamų ir išlaidų.
Banko sąskaitos skaidrumas veikia į abi puses – jis ne tik leidžia institucijoms matyti jūsų operacijas, bet ir suteikia jums galimybę įrodyti savo sąžiningumą. Pervedimas su pastaba „automobilio pardavimas pagal sutartį Nr. X” yra nepalyginamai geresnis įrodymas nei krūva grynųjų pinigų be jokio paaiškinimo.
Galiausiai, jei turite senų grynųjų pinigų, kurių kilmės negalite pagrįsti dokumentais, gerai pagalvokite prieš juos nešdami į banką. Kartais konsultacija su mokesčių specialistu prieš veiksmą gali padėti rasti teisėtą sprendimą ir išvengti nemalonių siurprizų ateityje.
