Gėlės – ne tik grožis ir puošmena. Mūsų seneliai tikėjo, kad jos kalba su mumis. Staiga nukritęs žiedlapis, nuvytusi puokštė, rožės dyglys, įsmigęs į pirštą – visa tai buvo laikoma ženklais, kurių nevalia ignoruoti.
Šiandien daugelis šių tikėjimų atrodo kaip prietarai. Tačiau įdomu tai, kad jie išliko šimtmečius ir vis dar gyvi daugelyje šeimų. Galbūt juose slypi kažkas daugiau – pastabumas, dėmesingumas aplinkai, mokėjimas skaityti subtilias užuominas.
Štai ką mūsų protėviai tikėjo apie gėles ir jų ženklus.
Puokščių dovanojimo taisyklės
Pradėkime nuo to, ką daugelis žino, bet ne visi supranta kodėl. Porinis gėlių skaičius – tik laidotuvėms. Šventėms, gimtadieniams, meilės išraiškoms – visada neporinis: 3, 5, 7, 9 ar daugiau.
Ši taisyklė gyvuoja visoje Rytų Europoje ir turi gilias šaknis. Tikėta, kad porinis skaičius simbolizuoja užbaigtumą, pabaigą – todėl tinka tik atsisveikinti su mirusiaisiais.
Spalva taip pat svarbi. Raudonos ir rožinės gėlės reiškia romantinius ketinimus. Baltos – tyrumą, bet ir liūdesį, todėl su jomis reikia elgtis atsargiai. Geltonos ilgą laiką buvo laikomos išsiskyrimo simboliu, nors šiandien ši asociacija silpnėja.
Jei gavote puokštę ir nesate tikri dėl dovanotojo ketinimų – seni papročiai pataria diskrečiai suskaičiuoti gėles ir atkreipti dėmesį į spalvą.
Ką reiškia žiedlapių elgesys
Liaudies tikėjimuose gėlės „kalba” per savo elgesį. Ir tai, kaip jos vysta ar meta žiedlapius, buvo laikoma pranašyste.
Pirmą dieną nukritę žiedlapiai – blogas ženklas. Tikėta, kad tai pranašauja greitą nelaimę ar nemalonius pokyčius. Jei žiedlapiai nukrito per naktį – įspėjimas apie galimus šeimyninius nesutarimus.
Lėtas, grakštus nuvytimas buvo vertinamas pozityviai – tai reiškė švelnų perėjimą, natūralią pabaigą. O staigus, netikėtas nuvytimas, nors gėlės buvo laistomas ir prižiūrimos – įspėjimas apie artėjančias sunkumus.
Raudonų ar rožinių gėlių žiedlapius kai kurie laikydavo prie pagalvės – tikėjo, kad tai padeda pritraukti meilę. O baltus žiedlapius patardavo kuo greičiau išmesti, kad neužsitrauktumėte liūdesio.
Dygliai ir įdūrimai – įspėjimai
Kas neįsidūrė prižiūrėdamas rožes? Daugeliui tai tiesiog nemalonumas. Bet liaudies tikėjimuose kiekvienas įdūrimas turėjo prasmę.
Seklus įbrėžimas – nedidelis įspėjimas. Būkite budrūs, stebėkite smulkmenas, kažkas gali bandyti jus apgauti ar suklaidinti.
Gilus, kraujuojantis sužalojimas – rimtesnis ženklas. Tikėta, kad tai pranašauja artėjantį konfliktą su artimu žmogumi.
Svarbu ir tai, kur kraujas lašėja. Įbrėžimai ant pirštų galų – namų ginčai. Pakartotiniai įsidūrimai per trumpą laiką – pavydas artimoje aplinkoje.
Norint neutralizuoti blogą ženklą, patardavo kruopščiai nuplauti žaizdą ir rankas – vanduo tarsi nuplaudavo neigiamą energiją.
Kambarinės gėlės ir namų energija
Ne tik puokštės, bet ir kambarinės gėlės buvo laikomos namų „barometrais”. Jei augalas staiga pradėjo vysti, gelsti ar net nugriuvo nuo palangės – tai interpretuota ne kaip priežiūros klaida, o kaip žinia apie namų energiją.
Pagelę apatiniai lapai – gali reikšti pavydą ar neigiamą energiją namuose. Augalas, pasviręs nuo lango – tarsi ieškotų šilumos, kurios namuose trūksta. Staigus nuvytimas – įspėjimas, kad kažkas negerai.
Žinoma, šiuolaikinis žmogus pirmiausia patikrins dirvos drėgmę, šaknis ir ar nėra kenkėjų. Bet seneliai tikėjo, kad augalai jaučia daugiau nei matome.
Kaip neutralizuoti blogus ženklus
Liaudies išmintis ne tik įspėdavo, bet ir mokė, kaip elgtis su neigiamais ženklais.
Nuvytusias gėles patardavo išnešti iš namų iki sutemų. Nepalikti nukritusių žiedlapių ant grindų per naktį – tikėta, kad tai gali sukelti ginčus.
Negyvas augalas turėjo būti išneštas pagarbiai. Kai kurie net garsiai padėkodavo jam už apsaugą, kurią jis suteikė namams. Vazonas būdavo kruopščiai nuplaunamas prieš sodinant naują augalą.
Rankų plovimas po kontakto su nuvytusiomis gėlėmis ar po įsidūrimo – ne tik higiena, bet ir ritualinis apsivalymas.
Jei augalą dar galima išgelbėti – patardavo greitai persodinti į švarią žemę, tarsi suteikiant jam naują pradžią.
Kodėl šie tikėjimai išliko
Galbūt visa tai tik prietarai. Galbūt ne. Bet šie tikėjimai išliko šimtmečius ne atsitiktinai.
Jie mokė dėmesingumo – stebėti aplinką, pastebėti smulkmenas. Mokė pagarbos – gėlės nėra vien dekoracija, jos gyvos ir reikalauja rūpesčio. Mokė ritualų – kaip tinkamai elgtis su gyvybe, net ir augaline.
Ir galbūt svarbiausia – jie jungė žmones. Bendri tikėjimai, bendri ritualai, bendras žodynas ženklams apibūdinti. Tai kūrė bendruomeniškumo jausmą, kurio šiandien dažnai pasigendam.
Todėl kitą kartą, kai rožė įdurs pirštą ar puokštė staiga nuvys – prisiminkite senelių išmintį. Gal tiesiog nusišypsosite, o gal… susimąstysite.
