Kiekvieną vasarą ta pati istorija. Kaimynai rauna česnaką ir skundžiasi: skiltelės mažos, galvutės lengvos, pusė derliaus — vos didesnė už lazdyno riešutą. „Tokia jau žemė”, sako. „Toks jau oras buvo”, aiškina.
O mano lysvėje — visai kitas vaizdas. Galvutės tokios, kad vos telpa į delną. Skiltelės stambios, tvirtose, sunkios. Kaimynai žiūri ir klausia: „Kokią veislę augini? Kur sėklą pirkei?”
Veislė ta pati. Sėkla — iš to paties turgaus. Skirtumas ne genetikoje ir ne žemėje. Skirtumas — viename tręšime, vienu konkrečiu momentu, kurio daugelis praleidžia arba atlieka ne taip.
Kodėl būtent kovas lemia dydį
Česnakas — augalas, kuris didžiąją dalį energijos kaupia žiemą ir ankstyvą pavasarį. Kai sniegas ištirpsta ir dirva pradeda šilti, šaknys pabunda ir pradeda aktyviai dirbti. Tai momentas, kai augalas nusprendžia, kokio dydžio bus galvutė.
Per mažai maisto šiuo metu — ir česnakas „užsiprogramuoja” mažoms skiltelėms. Vėlesni tręšimai jau nebepakeis šio sprendimo — jie tik skatins lapų augimą, bet ne galvutės formavimąsi.
Štai kodėl kovo tręšimas — ne šiaip vienas iš daugelio. Tai pagrindinis, lemiamas momentas. Praleiskite jį — ir likę metų nebegalėsite atitaisyti.
Pirmasis tręšimas: iškart po sniego
Kai sniegas ištirpsta ir dirva dar drėgna, bet jau nebešąla — laikas veikti. Lietuvoje tai dažniausiai kovo vidurys–pabaiga, kartais balandžio pradžia.
Naudoju nitroamofoską — universalią NPK trąšą su subalansuotu azoto, fosforo ir kalio kiekiu. Dozė — apie 40 gramų kvadratiniam metrui.
Technika paprasta: išbarstyti granules tolygiai aplink česnakų eiles, vengiant tiesioginės kontakto su augalų lapais ar vainikais. Tada lengvai įpurenti į viršutinį 2–3 centimetrų dirvos sluoksnį ir, jei nelyja, palaistyti.
Šis tręšimas „pažadina” šaknis ir duoda signalą augalui: „Maisto yra, galima augti dideliam.” Svarbu — nedidinti dozės. Perteklius šiuo etapu pakenks, o ne padės.
Antrasis tręšimas: po dviejų savaičių, kai ūgliai 10–15 cm
Kai česnako stiebai pasiekia 10–15 centimetrų aukštį, laikas antrajam — ir bene svarbiausiam — tręšimui. Šį kartą reikia ne azoto, o fosforo ir kalio.
Superfosfatas — 20 gramų kvadratiniam metrui. Jis skatina šaknų ir galvutės formavimąsi.
Kalio sulfatas — 15 gramų kvadratiniam metrui. Jis gerina angliavandenių pernašą į skilteles ir daro jas tvirtesnes, tankesnes.
Abu komponentus galima sumaišyti ir užberti kartu. Arba, jei oras lietingas, ištirpinti vandenyje ir užpilti — taip greičiau pasisavins.
Svarbu: jokio papildomo azoto šiame etape. Azotas skatins lapų augimą, o mes norime, kad visa energija eitų į galvutę. Tai dažniausia klaida — žmonės prideda dar azoto „kad geriau augtų”, o rezultatas priešingas.
Trečiasis žingsnis: mikroelementų purškimas ant lapų
Vėlyvą kovą arba ankstyvą balandį, kai oras jau šiltesnis ir sausesnis, galima papildyti maitinimą lapų purškimu.
Boro rūgštis — 5 gramai 10 litrų vandens. Boras padeda cukrui judėti iš lapų į skilteles. Tai tiesiogiai veikia galvutės dydį ir tankumą.
Kalio permanganatas — vos žiupsnelis, kad tirpalas būtų švelniai rausvas. Jis suteikia papildomą apsaugą nuo grybelinių ligų, kurios pavasarį aktyvėja.
Purkškite sausą, ramią dieną, geriausia ryte arba vakare. Venkite, kad tirpalas nutekėtų į dirvą — jis turi likti ant lapų.
Šį purškimą pakanka atlikti vieną kartą. Kartoti verta tik jei ilgai lyja ir drėgmė išlieka aukšta.
Balandis: ar dar reikia kažko?
Po kovo tręšimų dažniausiai balandyje nieko papildomo nebereikia. Česnakas jau turi viską, ko jam reikia galvutei formuoti.
Išimtis — jei dirva labai lengva, smėlinga, arba jei matote aiškių kalcio trūkumo požymių (lapai geltoni, augimas sulėtėjęs, stiebai silpni). Tada galima vieną kartą užberti kalcio salietros — apie 25 gramų kvadratiniam metrui. Ji sustiprins ląstelių sieneles ir sumažins skiltelių įtrūkimų riziką.
Bet jei augalai atrodo sveiki ir žvalūs — susilaikykite. Perteklinis azotas balandyje paskatins lapus, o ne galvutę. Ir visa jūsų kovo investicija nueis perniek.
Papildomi triukai, kurie padeda
Druskos laistymas nuo česnako musės. Kartą per mėnesį palakstykite tarpueiles silpnu druskos tirpalu — vienas valgomasis šaukštas 10 litrų vandens. Tai atbaido česnako musę, kuri yra vienas pagrindinių kenkėjų. Bet venkite pilti ant pačių augalų — tik šalia.
Mulčiavimas. Plona šiaudų ar komposto dangė padeda išlaikyti drėgmę ir temperatūrą stabilią. Česnakas nemėgsta staigių pokyčių.
Tarpai tarp augalų. Jei česnakai pasodinti per tankiai, jie varžysis dėl maisto ir vietos. Optimalus atstumas — 10–15 centimetrų tarp augalų, 20–25 centimetrai tarp eilių.
Jei skiltelės vis tiek mažos — ką tikrinti
Kartais net teisingai tręšiant rezultatas nuvilia. Tada verta patikrinti:
Ar nebuvo per daug azoto? Jei česnakai turi didžiules, vešlias lapijas, bet mažas galvutes — azoto buvo per daug.
Ar pakako kalio ir fosforo? Šie elementai tiesiogiai veikia galvutės formavimąsi. Jei jų trūko — skiltelės bus smulkios.
Ar pakako saulės? Česnakas mėgsta šviesą. Pavėsyje augę augalai visada bus mažesni.
Ar tinkama veislė? Kai kurios veislės genetiškai smulkesnės. Jei norite didelių galvučių — rinkitės atitinkamas veisles, pavyzdžiui, „Liubasha” ar kitas stambiaskilteles.
Vienas tręšimas, kuris keičia viską
Mano kaimynai vis dar galvoja, kad didelis česnakas — sėkmės ar veislės reikalas. Kad vieni tiesiog „turi ranką”, o kiti — ne.
Iš tiesų viskas paprasčiau. Trys tręšimai per kovą–balandį: nitroamofoska sniegui ištirpus, fosforas su kaliu po dviejų savaičių, boro purškimas ant lapų. Ir jokio papildomo azoto, kai augalas jau formuoja galvutę.
Štai ir visa „paslaptis”. Toks paprastas, kad sunku patikėti. Bet rezultatas kalba pats už save — kiekvieną vasarą, kai raunu česnaką ir matau tas didžiules, sunkias galvutes.
Kaimynai vis dar klausia apie veislę. Aš tik šypsausi.
