Citrina – vienas labiausiai paplitusių vaisių pasaulyje. Naudojame ją arbatai, salotoms, marinatams, tortams. Ji atrodo tokia natūrali, tokia savaime suprantama. Bet ar kada pagalvojote, iš kur ji atsirado?
Laukinėje gamtoje citrinos, kokią mes pažįstame, nėra. Ji neauga jokiame miške, jokiame kalnyne. Ji – žmogaus kūrinys. Produktas tūkstantmečių atrankos, kryžminimo ir eksperimentų. Ir ta istorija yra daug įdomesnė nei galėtumėte įsivaizduoti.
Mokslininkai, tyrinėję citrinų genomą ir archeobotaninius radinius, atskleidė nuostabią kelionę – nuo laukinių, beveik nevalgomų vaisių Azijos miškuose iki tobulai surūgusio, aromatingos žievės vaisiaus, kuris dabar auga visuose šiltuose planetos kampeliuose.
Laukiniai protėviai
Citrinos istorija prasideda Pietų ir Pietryčių Azijoje – dabartinės Indijos šiaurėje, Mianmaro regione. Ten, prieš tūkstančius metų, augo laukinės citrusų gentys – visiškai kitokios nei dabartiniai vaisiai.
Trys pagrindinės linijos davė pradžią visiems šiuolaikiniams citrusams: citronas (Citrus medica) – didelis, storos žievės, beveik be sulčių; mandarinų tipo augalai – maži, saldūs; ir pomelo tipo – milžiniški, kartoki vaisiai.
Nė vienas iš jų nebuvo toks, kokį mes valgome šiandien. Citronas buvo per daug sausas, mandarinai per maži, pomelo per karti. Bet ankstyvieji žemdirbiai pamatė potencialą.
Tūkstantmečių eksperimentai
Maždaug prieš 3000 metų Pietryčių Azijos žemdirbiai pradėjo kryptingą darbą. Jie kryžmino skirtingas linijas, stebėjo rezultatus, atrinkdavo geriausius ir vėl kryžmino.
Tai buvo ne atsitiktinis procesas. Archeobotaniniai ir genetiniai įrodymai rodo, kad atranka buvo nukreipta į konkrečias savybes: rūgštumą, žievės storį ir aliejingumą, sultingumą, atsparumą transportavimui.
Kiekviena savybė turėjo praktinę prasmę. Rūgštumas leido konservuoti maistą. Stora, aliejinga žievė apsaugojo vaisių kelionėje ir suteikė aromato. Sultingumas – vertė kulinarijoje.
Skiepijimo menas
Bet kryžminimas nebuvo vienintelis įrankis. Ankstyvieji augintojai atrado skiepijimą – būdą įtvirtinti pageidaujamas savybes ir jas perduoti naujoms kartoms be sėklų.
Kai randate tobulą vaismedį, nenorite rizikuoti su sėklomis – jos gali duoti visai kitokius vaisius. Skiepijimas leidžia klonuoti tą patį augalą kartą po karto. Būtent todėl šiuolaikinės citrinos yra tokios vienodos – jos visos kilę iš kelių „protėvių”, daugintų vegetatyviškai.
Genetiniai tyrimai atskleidė, kad šiuolaikinės citrinos genome yra „sluoksniai” – įrodymai apie kelis hibridizacijos įvykius ir vėlesnį kloninį dauginimą. Tai tarsi istorijos knygą, įrašytą DNR.
Citrina – hibrido hibridas
Šiuolaikinė citrina (Citrus limon) yra sudėtingas hibridas. Jos genome mokslininkai rado citrono, karčiojo apelsino ir kitų senovinių citrusų pėdsakus. Ji nėra „gryna” rūšis – ji mozaika, sukurta per šimtmečius.
Būtent dėl šios sudėtingos kilmės citrina turi tiek daug unikalių savybių: intensyvų rūgštumą iš citrono, sultingumą iš apelsino linijų, aromatinę žievelę – iš dar kitų protėvių.
Genomo analizė rodo „ribotus rekombinacijos lūžio taškus” – tai reiškia, kad buvo vos keli pagrindiniai hibridizacijos įvykiai, po kurių vyko kloninė dauginimas. Citrina, kurią perkate parduotuvėje, yra tiesioginis tų senovinių eksperimentų palikuonis.
Kaina už tobulumą
Bet ši sėkmės istorija turi ir tamsią pusę. Tūkstantmečių atranka ir klonavimas sukūrė genetiškai labai panašias populiacijas. Beveik visos komercinės citrinos yra artimos giminaitės.
Tai reiškia pažeidžiamumą. Kai atsiranda nauja liga ar kenkėjas, jis gali sunaikinti visas plantacijas – nes visos jos vienodai jautrios. Tai jau vyksta: citrusų tristezos virusas, Xylella bakterija ir kiti patogenai kelia rimtą grėsmę citrusų pramonei.
Laukiniai citrusų giminaičiai, kurie vis dar auga Azijos miškuose, turi genetinę įvairovę, kurios kultūriniams augalams trūksta. Jie gali būti raktai į atsparumą ligoms ir prisitaikymą prie klimato pokyčių.
Ko galime pasimokyti
Citrinos istorija yra įspėjimas ir įkvėpimas vienu metu. Ji rodo, ką žmogus gali pasiekti per tūkstantmečius kantraus darbo. Bet ji taip pat primena, kad tobulumas turi kainą.
Šiandien mokslininkai dirba su genų bankais, bando išsaugoti laukinių citrusų įvairovę ir sukurti naujas, atsparesnes veisles. Ateities citrina galbūt turės savybių, kurias paveldės iš seniai pamirštų laukinių protėvių.
O kol kas, kai kitą kartą spausite citriną į arbatą, galite prisiminti – tai ne paprastas vaisius. Tai tūkstančių metų žmogaus pastangų ir gamtos galimybių sankirta, įrašyta kiekviename rūgščiame laše.
