Naujausios didelio masto genominės analizės rodo, kad genetinė variacija lemia maždaug pusę išskirtinio ilgaamžiškumo skirtumų — tai gerokai didesnis paveldimumas nei ankstesni ~25 % įverčiai. Ši išvada gauta lyginant ilgaamžių kohortas su tipinės gyvenimo trukmės kontrolinėmis grupėmis ir taikant statistinius modelius, kurie išskaido genetinės ir aplinkos variacijos dalis. Tyrėjai pabrėžia, kad populiacijos struktūra, imčių dydžiai ir neįvertinti veiksniai gali paveikti įverčius, todėl rezultatus reikia aiškinti atsargiai ir toliau juos patvirtinti įvairiose populiacijų grupėse.
Tyrimo išvada: genų vaidmuo išskirtiniame ilgaamžiškume (trumpa santrauka)
Kiek genai lemia išskirtinio ilgaamžiškumo pasiekimą? Izraelio tyrėjų grupė praneša, kad genetiniai veiksniai sudaro maždaug 50 % variacijos siekiant išskirtinio ilgaamžiškumo, dvigubai viršydami ankstesnius įverčius apie 25 %. Tyrimas, pristatomas kaip keičiantis šios srities požiūrį, šią proporciją nustato remdamasis populiacijos lygmens genetinėmis analizėmis, lyginančiomis ilgaamžių kohortas su tipinės gyvenimo trukmės kontrolinėmis grupėmis.
Pranešimuose akcentuojami statistiniai efektų dydžiai ir pasikliautinieji intervalai, rodantys reikšmingą paveldimą komponentą, kartu pažymint, kad likusi variacijos dalis priskirtina ne genetiniams veiksniams. Jei rezultatai bus patvirtinti, tai pakeis genetinių ir aplinkos veiksnių prognozuotojų svorį gerontologijoje ir prieš peržiūrint modelius kvies pakartoti tyrimus įvairiose populiacijose.
Kaip mokslininkai įvertino genetinę įtaką: metodai ir ribotumai
Naudodama genomo masto asociacijų duomenis ir gyventojų registrus, Izraelio komanda įvertino išskirtinio ilgaamžiškumo paveldimumą, lygindama alelių dažnius ir poligeninius balus tarp šimtamečių ir pagal amžių suderintų kontrolinių grupių.
Jie taikė mišriųjų modelių paveldimumo įverčius, atsakomybės slenksčio modelius ir permutacinį testavimą, kad kiekybiškai nustatytų paaiškintą genetinę variaciją, kontroliuodami populiacijos stratifikaciją ir giminingumą.
Imčių dydžiai, kohortų atranka ir fenotipo apibrėžimas ribojo statistinę galią; reti variantai ir struktūrinė variacija liko nepakankamai atstovaujami.
Pasikliautinieji intervalai atspindi neapibrėžtumą, kylantį dėl atrankos ir imputacijos.
Autoriai pripažino galimą išgyvenusiųjų šališkumą, aplinkos veiksnių klaidinimą ir ribotą protėvių įvairovę, rekomenduodami replikaciją didesniuose, daugiaetniuose duomenų rinkiniuose ir integraciją su ilgalaikiais ekspozicijų duomenimis.
Kuo tai skiriasi nuo senojo 25 % genetikos įverčio
Naujasis Izraelio įvertis—maždaug 50% paveldimumas išskirtiniam ilgaamžiškumui—nuo seniai naudoto ~25% rodiklio pirmiausia skiriasi apimtimi, metodais ir imtimi.
Ankstesni įverčiai buvo gauti iš dvynių registrų ir populiacinių kohortų, agreguojant gyvenimo trukmės išgyvenamumo dispersiją per plačius amžiaus intervalus; juose buvo akcentuojami adityvūs genetinių komponentų indėliai pagal konkrečius modelius.
Izraelio analizė buvo nukreipta į išskirtinį ilgaamžiškumą kaip dichotominę baigtį, naudojo genealogijas ir tankesnį genotipavimą bei koregavo dėl kohortų išgyvenamumo šališkumų, todėl gautas didesnis paveldimumas pasiskirstymo uodegai.
Skirtumai fenotipo apibrėžime, cenzūravimo traktavime ir populiacijos struktūroje paaiškina didžiąją dalį skaitinio išsiskyrimo, neimplikuodami prieštaravimo.
Pasekmės senėjimo tyrimams ir klinikinei stebėsenai
Atsižvelgiant į maždaug dvigubai padidintą paveldimumo įvertį išskirtiniam ilgaamžiškumui, šios išvados leidžia manyti, kad genetinė variacija turės didesnį statistinį svorį vėlyvojo amžiaus išgyvenamumo modeliuose, todėl tyrėjai bus skatinami iš naujo kalibruoti tyrimų dizainą, imčių dydžio skaičiavimus ir kovariatų atranką, kad būtų atsižvelgta į didesnius genetinių efektų dydžius ir galimas genų ir kohortų sąveikas.
Vėlesniuose darbuose reikėtų teikti pirmenybę didesnėms, genetiškai įvairesnėms kohortoms, patikimai poligeninių balų validacijai ir replikacijai įvairiuose populiacijos sluoksniuose, siekiant įvertinti paaiškintos dispersijos dalį.
Klinikinės tolesnės stebėsenos protokolai gali įtraukti genetine rizika pagrįstą stratifikaciją prognostiniam modeliavimui ir tyrimų stratifikavimui, kartu išlaikant griežtą ne genetinių trikdančių veiksnių vertinimą; ilgalaikių duomenų susiejimas bus būtinas priežastiniam ryšiui nustatyti.
Ką žmonės turėtų (ir ko neturėtų) keisti savo gyvenimo būdo pasirinkimuose
Atsižvelgiant į patikslintą vertinimą, kad genetika gali lemti maždaug pusę tikimybės sulaukti išskirtinai garbaus amžiaus, viešosios rekomendacijos dėl gyvenimo būdo turėtų pabrėžti, jog keičiami elgsenos veiksniai vis tiek paaiškina reikšmingą ir praktiškai pritaikomą populiacijos variacijos dalį, susijusią su sveiko gyvenimo trukme ir mirtingumo rizika.
Rekomendacijos turėtų teikti pirmenybę intervencijoms, kurių populiacinio lygmens poveikio dydžiai yra tvirti: rūkymo nutraukimui, kraujospūdžio kontrolei, fiziniam aktyvumui, subalansuotai mitybai ir svorio valdymui.
Mažo efektyvumo mados, kurių nauda nėra pakartotinai patvirtinama, turėtų būti nustumiamos į antrą planą.
Komunikacija turi kiekybiškai įvardyti tikėtiną rizikos sumažėjimą ir pripažinti genetinį pradinį lygį.
Ištekliai turėtų būti nukreipiami į didelės rizikos grupes, kad būtų maksimaliai padidintas absoliutus rizikos sumažėjimas, o tęstiniai tyrimai toliau tikslintų genų ir aplinkos sąveikos įverčius.
