Prisimenu laikus, kai gruodžio pradžioje sėsdavau rašyti ilgiausią sąrašą Kalėdų Seneliui. Žaislai, drabužiai, knygos, technika – viskas atrodė būtina ir svarbu. Dabar, praėjus daugybei metų, sąrašas telpa į vieną eilutę. Arba jo išvis nėra.

Ir ne todėl, kad viskas jau yra. Priešingai – vis daugiau to, ko iš tikrųjų trokštu, neįmanoma nupirkti už jokius pinigus.

Kai supranti, kas iš tikrųjų svarbu

Su amžiumi ateina keistas pojūtis: parduotuvių vitrinose matai daugybę dalykų, bet nieko iš jų netrokšti. Ne todėl, kad būtum abejingas ar pavargęs nuo gyvenimo. Tiesiog prioritetai pasikeičia taip tyliai, kad pats to nepastebi.

Vaikystėje laimė buvo naujas dviratis po eglute. Paauglystėje – madingos sportbačiai. Dvidešimties – pirmasis automobilis. O paskui kažkuriuo metu supranti, kad labiausiai norėtum, jog artimieji būtų sveiki. Kad būtų laiko pabūti su tais, kuriuos myli. Kad namuose tvyroti ramybė.

Ko nerasime jokioje parduotuvėje

Jei paklaustumėte, ko labiausiai norėčiau šioms Kalėdoms, atsakymas būtų paprastas ir sudėtingas vienu metu. Norėčiau dar vieno vakaro su seneliais, kurių nebėra. Norėčiau, kad draugas, su kuriuo praleidome tiek metų, vėl paskambintų. Norėčiau grąžinti prarastas akimirkas, kai buvau per užsiėmęs „svarbiems” reikalams.

Tokie norai netelpa į jokį sąrašą. Jų negalima užsakyti internetu su nemokamu pristatymu. Už juos nemokėsi išsimokėtinai.

Dovanos, kurios iš tikrųjų kainuoja

Paradoksalu, bet brangiausi dalykai yra visiškai nemokami – ir kartu neįkainojami. Tai laikas, skirtas kitam žmogui. Dėmesys. Buvimas šalia. Nuoširdus pokalbis prie kavos puodelio, kai niekas nežiūri į telefoną.

Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie pinigus leidžia patirčiai, o ne daiktams, jaučiasi laimingesni. Kelionė su šeima, vakarienė su draugais, bendras pasivaikščiojimas – visa tai palieka gilesnį pėdsaką nei bet koks daiktas dėžutėje su kaspinu.

Ką iš tikrųjų dovanojame

Galbūt tikroji Kalėdų prasmė ir slypi šiame suvokime. Ne dovanų kiekis po eglute, o tai, kiek savęs atiduodame kitiems. Ar paskambinome tam, kuris vienas? Ar pasakėme artimiesiems, kad juos mylime? Ar tiesiog buvome šalia, kai to reikėjo?

Mano norų sąrašas šiemet tuščias. Ne todėl, kad nieko nenoriu. O todėl, kad svarbiausių dalykų niekas negali įdėti po eglute. Juos galiu tik pats sukurti – kiekvieną dieną, kiekviena akimirka, kiekvienu sprendimu būti dėmesingesnis tiems, kurie šalia.

Ir galbūt tai yra geriausia žinia: dovanos, kurios tikrai svarbios, nepriklauso nuo biudžeto ar parduotuvių darbo laiko. Jos priklauso tik nuo mūsų.