Kai kurie patiekalai tiesiog verčia valgyti ir valgyti – net kai pilvas jau seniai pilnas. Pyragaičiai, sausainiai, šokoladiniai desertai, kepti saldūs užkandžiai. Kodėl būtent šie produktai sukelia tokį stiprų potraukį? Ir kodėl nuo jų taip lengva priaugti svorio?
Mokslininkai jau seniai ieškojo atsakymo, kodėl tam tikras maistas išjungia mūsų natūralius sotumo signalus. Paaiškėjo, kad problema ne atskiruose ingredientuose, o viename konkrečiame derinyje, kurį valgome beveik kasdien net to nesuvokdami.
Derinys, kurio smegenys negali atsispirti
Kalba eina apie cukraus ir riebalų kombinaciją. Būtent šis derinys sukelia neįprastai stiprią reakciją smegenyse – tokią, kokios nesukelia nei cukrus, nei riebalai atskirai.
Tyrimai rodo, kad kai valgome produktus, kuriuose yra ir cukraus, ir riebalų vienu metu, smegenų atlygio centrai suaktyvėja kur kas stipriau nei įprastai. Dopamino išsiskyrimas padidėja, o tai sukuria stiprų malonumo pojūtį ir norą pakartoti šią patirtį.
Problema ta, kad pakartotinis tokio maisto vartojimas sensibilizuoja dopamino sistemas. Paprasčiau tariant, smegenys pradeda laukti šio „superapdovanojimo” ir motyvuoja mus jo ieškoti vis dažniau.
Vaikystės įpročiai lemia viską
Situaciją apsunkina tai, kad dauguma šių įpročių susiformuoja dar vaikystėje. Pyragai gimtadienio vakarėliuose, sausainiai po pamokų, šokoladiniai desertai šventėmis – visa tai formuoja skonio preferencijas, kurias vėliau labai sunku pakeisti.
Ankstyvos asociacijos tarp saldžiai riebaus maisto ir teigiamų emocijų įsirašo giliai. Vėliau net pakuotės, kvapai ar tam tikros situacijos gali sukelti stiprų potraukį, nors racionaliai suprantame, kad to maisto mums nereikia.
Metabolinė pusė: kaip šis derinys kaupia riebalus
Be psichologinio poveikio, cukraus ir riebalų derinys sukelia ir rimtų metabolinių pasekmių.
Kai valgome saldų ir riebų maistą kartu, organizme įvyksta staigus insulino šuolis. Insulinas nukreipia gliukozę į ląsteles, o kartu su maistu gauti riebalai tampa puikiu substratu trigliceridų sintezei. Rezultatas – efektyvus riebalų kaupimasis.
Be to, tokie valgiai sukelia greitus glikemijos svyravimus: po staigaus pakilimo seka kritimas, kuris vėl sukelia alkio jausmą. Taip sutrumpėja laikas tarp valgymų ir padidėja bendras kalorijų suvartojimas.
Poveikis širdžiai ir kepenims
Ilgalaikis saldžiai riebaus maisto vartojimas palieka pėdsakus visame organizme. Klinikiniai tyrimai šį mitybos modelį sieja su:
Padidėjusiais uždegimo žymenimis kraujyje ir endotelio disfunkcija, kuri didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Kepenų perkrova, kai vienu metu vykstanti cukraus ir riebalų apykaita blogina insulino signalizaciją ir didina trigliceridų kiekį.
Sisteminio uždegimo sustiprėjimu dėl prouždegiminių citokinų išsiskyrimo.
Kaip išsivaduoti iš šio įpročio
Gera žinia – smegenų reakcijas galima pertreniruoti, o metabolinę apkrovą sumažinti gana paprastais pokyčiais.
Atskirkite saldumynus nuo riebalų. Jei norite saldaus, rinkitės vaisius ar jogurtą. Riebesnį maistą palikite kitiems valgymams, kai nevartojate cukraus.
Kontroliuokite aplinką. Pašalinkite iš namų produktus, kuriuose derinami abu komponentai – sausainius, pyragaičius, šokoladinius užkandžius. Ko nėra po ranka, to ir nesuvalgome.
Pakeiskite rituatus. Jei įpratote valgyti desertą iškart po pietų, pabandykite vietoj to išgerti arbatos ar trumpai pasivaikščioti. Naujas įprotis palaipsniui pakeis senąjį.
Planuokite porcijas iš anksto. Jei vis dėlto norite skanėsto, iš anksto pasiruoškite nedidelę porciją ir jos laikykitės. Venkite valgyti tiesiai iš didelės pakuotės.
Tyrimai rodo, kad sumažinus epizodus, kai cukrus ir riebalai vartojami kartu, pagerėja lipidų profilis, mažėja uždegimo žymenys ir lengviau kontroliuojamas svoris. Pokyčiai nebūtinai turi būti drastiški – net nedideli koregavimai duoda apčiuopiamų rezultatų.
