Kai mama mirė, pirmą savaitę nieko neliečiau. Jos drabužiai kabėjo spintoje, puodeliai stovėjo virtuvėje, knygos gulėjo ant naktinio stalelio. Atrodė, kad jei nieko nepajudinsiu – ji dar grįš.
Po dviejų savaičių draugė, kuri pati praėjo šį kelią prieš porą metų, atvažiavo padėti. Paėmiau mamos mėgstamą megztinį ir pasakiau: „Šitą tikrai pasiliksiu.”
Ji pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ar tu tikrai nori kiekvieną dieną matyti tai, ką ji vilkėjo paskutinėmis dienomis?”
Tas sakinys mane sustabdė. Ir pakeitė viską, ką dariau toliau.
Pirmiausia – saugumas, ne emocijos
Draugė paaiškino tai, ko niekas nesako: kai žmogus miršta, jo daiktai reikalauja ne tik emocinio, bet ir praktinio vertinimo.
Vaistai, ypač pasibaigusio galiojimo ar atidaryti – išmesti nedelsiant. Medicininės priemonės – taip pat. Gendantys maisto produktai šaldytuve – kuo greičiau.
Patalynė ir drabužiai, kurie buvo naudojami paskutinėmis dienomis, dažnai būna stipriai užteršti. Ne visada tai matosi, bet rizika yra.
„Pirmiausia pašaliname tai, kas gali pakenkti. Tik tada galvojame apie prisiminimus,” – pasakė draugė.
Trys krūvos, kurios padeda nuspręsti
Ji išmokė mane paprastos sistemos. Visus daiktus rūšiuojame į tris kategorijas:
Pirma – išmesti nedelsiant. Vaistai, medicininės atliekos, gendantys produktai, stipriai sutepti drabužiai.
Antra – atidėti vėlesniam laikui. Suvenyrai, drabužiai, buities daiktai. Supakuoti, pažymėti, uždėti datą. Sprendimą atidėti savaitėms ar mėnesiams.
Trečia – pasilikti dabar. Nedideli, reikšmingi daiktai, kurie nekelia traumų ir yra higieniškai saugūs.
„Nepriimk galutinių sprendimų per pirmą mėnesį. Tik pašalink tai, kas pavojinga,” – patarė ji.
Kaip teisingai išvalyti drabužius
Jei nusprendžiate pasilikti drabužius ar tekstilę – pirmiausia reikia tinkamai išvalyti.
Dirbkite su pirštinėmis. Jei įmanoma – išvėdinkite lauke. Skalbkite aukščiausioje saugioje temperatūroje pagal etiketę, su įprastu skalbikliu.
Delikatesniems audiniams – kreipkitės į profesionalų valyklą. Senosios, paveldinės medžiagos kartais reikalauja konservatoriaus pagalbos.
Papuošalams pakanka švelnus muilas, šiltas vanduo ir minkštas šepetėlis. Porėtiems akmenims ar seniems metalams – specialistų konsultacija.
Išvalytus daiktus laikykite kvėpuojančiose dėžėse ar audiniuose, ne plastikiniuose maišuose.
Ką daryti su daiktais, kurių nenorite išmesti
Draugė pasiūlė idėją, kuri man labai padėjo: transformuoti daiktus į kažką naujo.
Iš mamos drabužių vėliau pasiuvau nedidelę pagalvėlę. Kai kurios šeimos siuva antklodes iš skirtingų audinių. Kitos įrėmina mažus medžiagų lopinėlius.
Papuošalus galima perdirbti į mažesnius, kasdienius. Nuotraukas – skaitmeninti ir pasidalinti su giminaičiais.
Svarbu pažymėti, iš kur daiktas, kada transformuotas. Tai padeda išsaugoti istoriją, net jei pats daiktas pasikeičia.
Kai reikia atiduoti ar išmesti
Ne viską galima pasilikti. Ir ne viską reikia.
Prieš atiduodant – pasitarkite su artimiausiais šeimos nariais. Kartais daiktas, kuris jums nieko nereiškia, kitam gali būti labai svarbus.
Aukciono centrai ir labdaros organizacijos priima daug buitinių daiktų. Svarbu – išvalyti, patikrinti, ar veikia, ir atskleisti daiktų kilmę.
Kai išmetate – galite atlikti trumpą asmeninį ritualą. Uždegti žvakę, pasakyti kelis žodžius. Tai padeda atsisveikinti ne su daiktu, o su tuo, ką jis reiškė.
Ko išmokau per šį procesą
Dabar žinau: ne visi daiktai tinka prisiminimams. Kai kurie neša ne šilumą, o skausmą. Ir tai normalu – pasirinkti, kuriuos pasilikti.
Mamos megztiniu taip ir nepasilikau. Pasilikau jos knygą su užrašais paraštėse ir nedidelį žiedą, kurį ji nešiojo visą gyvenimą.
Draugė turėjo raciją: kartais pasilikti mažiau – reiškia prisiminti daugiau.
