Klausimas, kas lemia ilgą gyvenimą, domina žmoniją nuo seniausių laikų. Vieni prisiekia, kad augalinė mityba – raktas į sveikatą ir ilgaamžiškumą. Kiti teigia, kad be gyvulinių produktų organizmas negauna visų reikalingų medžiagų. Ilgalaikiai tyrimai, stebėję žmones nuo aštuoniasdešimties metų iki pat šimtojo gimtadienio, pagaliau pateikė konkrečius duomenis.
Rezultatai privertė permąstyti nusistovėjusius įsitikinimus apie „sveikų” ir „nesveikų” mitybos būdų kategorizavimą. Paaiškėjo, kad pati dietos etiketė – vegetaras, veganas ar visaėdis – yra gerokai mažiau svarbi nei kiti veiksniai, kuriuos daugelis visiškai ignoruoja.
Ką parodė dešimtmečius trukę stebėjimai
Tyrėjai analizavo žmonių, sulaukusių aštuoniasdešimties ir daugiau, kohortas, siekdami nustatyti, kas iš jų pasiekė šimtą metų. Duomenys buvo koreguoti pagal rūkymą, fizinį aktyvumą, gretutines ligas ir socialinę-ekonominę padėtį.
Paaiškėjo, kad mėsą vartojusieji šimtmetį šventė dažniau nei tie, kurie jos atsisakė. Veganiškos mitybos besilaikantys turėjo mažiausias tikimybes, vegetarai – vidutines. Netgi žuvį valgę vegetarai neprilygo tiems, kurie vartojo įvairų maistą.
Šie rezultatai gali atrodyti netikėti, ypač atsižvelgiant į populiarų naratyvą apie augalinės mitybos naudą. Visgi gilesnis žvilgsnis atskleidžia, kad ryšys nėra toks paprastas.
Tikrasis ilgaamžiškumo veiksnys – ne mėsa, o kas kita
Kai mokslininkai ėmė analizuoti, kas iš tikrųjų lėmė geresnius mėsėdžių rezultatus, išryškėjo kitas vaizdas. Svarbiausias prognozuojantis veiksnys buvo išlaikytas kūno svoris ir raumenų masė.
Liesi žmonės, nepriklausomai nuo mitybos tipo, turėjo blogesnes išgyvenimo tikimybes. Mėsą valgę, bet mažo svorio dalyviai vis tiek dažniau sulaukdavo šimtmečio nei liesos vegetariškos asmenys. O štai normalaus svorio grupėse skirtumai tarp skirtingų mitybos tipų praktiškai išnyko.
Tai reiškia, kad ne pati mėsa yra stebuklingas ingredientas, o gebėjimas užtikrinti pakankamą maistinių medžiagų ir kalorijų kiekį vyresniame amžiuje.
Kodėl po aštuoniasdešimties organizmas reikalauja daugiau
Sulaukus garbingo amžiaus, kūne vyksta pokyčiai, kurie keičia mitybos poreikius. Apetitas silpnėja, baltymų sintezė lėtėja, skrandyje mažėja intrinio faktoriaus – medžiagos, būtinos vitamino B12 įsisavinimui.
Būtent šių medžiagų – baltymų, geležies ir B12 – pakankamumas koreliavo su geresniu išgyvenamumu. Trūkumai siejami su svorio kritimu, trapumu, padažnėjusiais kritimais ir didesniu mirtingumu.
Vegetarinė ar veganiška mityba savaime nėra bloga, tačiau vyresniame amžiuje reikalauja ypatingos priežiūros. Be papildų ir kruopštaus planavimo lengva nuslysti į deficitą, kuris sparčiai atsiliepia sveikatai.
Daržovės išlieka svarbios – bet ne vienintelės
Įdomu tai, kad kasdienis daržovių vartojimas taip pat buvo reikšmingas ilgaamžiškumo prognozuotojas – nepriklausomai nuo to, ar žmogus valgė mėsą. Tai patvirtina, kad subalansuota mityba laimi prieš bet kokius kraštutinumus.
Geriausi rezultatai pasiekti tų, kurie derino gyvulinius produktus su gausiu augalinių maistinių medžiagų kiekiu. Vienpusiškumas – ar tai būtų vien mėsa, ar vien augalai – nebuvo optimalus pasirinkimas.
Praktinės rekomendacijos tiems, kurie siekia ilgo gyvenimo
Jei jums ar jūsų artimiesiems virš aštuoniasdešimties, mitybos strategija turėtų skirtis nuo tos, kuri tiko jaunystėje.
Baltymų poreikis išauga – rekomenduojama apie gramą kilogramui kūno svorio per parą. Tai reiškia, kad septyniasdešimties kilogramų žmogui reikėtų maždaug septyniasdešimties gramų baltymų kasdien.
Nesistenkite mažinti porcijų ar riboti kalorijų – vyresniame amžiuje nenorimas svorio kritimas yra pavojingesnis nei keli papildomi kilogramai. Geriau valgyti dažniau ir mažesnėmis porcijomis, jei apetitas silpnas.
Reguliariai tikrinkite B12 ir geležies rodiklius. Net ir valgant mėsą, įsisavinimas gali būti sutrikęs, todėl kartais reikalingi papildai.
Fizinis aktyvumas – būtinas mitybos papildymas
Tyrimuose fizinis aktyvumas buvo vienas svarbiausių veiksnių šalia mitybos. Raumenų masė nesusikaupia vien nuo maisto – ją reikia palaikyti judėjimu.
Jėgos pratimai ypač svarbūs vyresniame amžiuje. Tai nebūtinai reiškia sunkių svarmenų kilnojimą – užtenka reguliarių pratimų su savo kūno svoriu, elastinėmis juostomis ar lengvais hanteliais.
Kombinacija – pakankama mityba ir nuoseklus fizinis aktyvumas – davė geriausius rezultatus, nepriklausomai nuo to, kokią dietos etiketę žmogus sau priskyrė.
Esmė: ne etiketė, o balansas
Ilgalaikių tyrimų išvada aiški: svarbu ne tai, ar vadinate save vegetaru, veganu ar visaėdžiu. Svarbu, ar jūsų organizmas gauna pakankamai energijos, baltymų ir esminių mikroelementų.
Vyresniame amžiuje mitybos ribojimas dažnai daro daugiau žalos nei naudos. Geriau rinktis įvairų, maistingą maistą ir reguliariai stebėti savo sveikatos rodiklius, nei aklai sekti kokią nors dietinę filosofiją.
