Karas Ukrainoje yra sudėtingas geopolitinis šachmatų žaidimas su keliais galimais pabaigos variantais. Kiekvienas scenarijus turi giluminių pasekmių tarptautiniams santykiams, pasauliniam saugumui ir jėgų pusiausvyrai. Karo strategai ir politiniai analitikai atidžiai stebi konflikto eigą, tačiau galutinis sprendimas lieka neaiškus. Dramos eiga priklauso nuo strateginių sprendimų, tarptautinės paramos ir pagrindinių veikėjų atsparumo. Kokie netikėti posūkiai gali pakeisti šį didžiulės svarbos konfliktą?
Putino galimas besąlygiškas ugnies nutraukimas
Nors tarptautiniai žurnalistai tai laiko labai mažai tikėtinu, perspektyva, kad Putinas sutiks su besąlygišku ugnies nutraukimu, išlieka sudėtingu geopolitiniu scenarijumi. Vakarų valstybės, įskaitant Jungtines Valstijas ir Europos šalis, atkakliai reikalauja nutraukti karo veiksmus, savo reikalavimą susiedamos su galimais ekonominiais sankcijomis.
Putinas nuosekliai atmetė tokius pasiūlymus, laikydamas juos prieštaraujančiais jo strateginiams kariniams tikslams. Jo dabartinėje karinėje strategijoje prioritetas teikiamas teritorijų užkariavimui, o tik po to – deryboms dėl ugnies nutraukimo. Žvalgybos vertinimai rodo, kad Putinas greičiausiai nesvarstys besąlygiško ugnies nutraukimo bent iki spalio, nes jo pagrindinis tikslas – įtvirtinti pergales mūšio lauke.
Ilgos derybos ir strateginės pertraukos
Rusijos geopolitinis skaičiavimas vis labiau rodo ilgalaikės karo strategijos, kuriai būdingos strateginės derybos ir laikinės pertraukos, kryptį. Siekdama įšaldyti frontą, Maskva siekia konsoliduoti teritorinius laimėjimus ir pergrupuoti karines pajėgas.
Kremliaus artimiausi tikslai apima strategiškai svarbių Rytų Ukrainos miestų, tokių kaip Pokrovskas, Kostiantynivka ir Kupianskas, užėmimą. Šios taktinės pertraukos leis Rusijai strategiškai įvertinti savo karinę padėtį ir galbūt pasirengti būsimoms karinėms operacijoms.
Žvalgybos duomenimis, Rusija gali pasinaudoti šiomis derybomis kaip sąmoningu mechanizmu, siekdama laikinai sustabdyti karo veiksmus ir pasirengti naujiems puolamiesiems veiksmams, dėl kurių konfliktas gali užsitęsti iki 2026 m.
Ukrainos atsparumas ir tarptautinė parama
Nepaisant didėjančių iššūkių, Ukraina toliau rodo nuostabų atsparumą ilgai trunkančios Rusijos agresijos akivaizdoje. Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos tarptautinė parama tebėra būtina, teikiant karinę, logistinę ir žvalgybos pagalbą gynybos pajėgumams išlaikyti.
Papildomą apsaugą galėtų užtikrinti NATO Europos pajėgų dislokavimas strategiškai svarbiuose miestuose, pavyzdžiui, Kijeve. Nors konflikto intensyvumas kelia grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, šalies karinė ir politinė vadovybė ir toliau yra pasiryžusi priešintis Rusijos agresijai.
Ukrainos gebėjimas atlaikyti Rusijos spaudimą priklauso nuo nuolatinės tarptautinės paramos ir jos pačios strateginio prisitaikymo prie kintančios geopolitinės padėties.
NATO ir Ukrainos kritinis pažeidžiamumas
Galimas NATO paramos susiskaldymas kelia didelį pavojų Ukrainos ilgalaikiam pasipriešinimui Rusijos agresijai. Donald Trumpo galimas sugrįžimas į prezidento postą kelia grėsmę vieningam Vakarų frontui ir palieka Ukrainą pažeidžiamą Putino strateginėms teritorinėms ambicijoms.
Europos šalys, jau dabar abejojančios dėl tiesioginio karinio įsikišimo, galėtų dar labiau atsitraukti nuo reikšmingos paramos. Ukrainos karinė ir politinė vadovybė susidurtų su beprecedentėmis problemomis, dėl kurių gali tekti drastiškai keisti mobilizacijos strategijas ir teritorinę gynybą.
Be nuoseklaus ir tvirto tarptautinio palaikymo Ukrainos gebėjimas atsilaikyti prieš Rusijos puolimą žymiai sumažėtų, o tai pakeistų Rytų Europos geopolitinę padėtį.
Rusijos politinis ir ekonominis žlugimas
Ekonominiai sukrėtimai signalizuoja apie artėjantį sisteminį žlugimą Kremliaus politinėje ir finansinėje infrastruktūroje. Sankcijos palaipsniui silpnina Rusijos ekonominį atsparumą, izoliuoja jos finansinius tinklus ir mažina tarptautinius prekybos partnerystės ryšius.
Ilgai trunkantis konfliktas Ukrainoje spartina strateginių atsargų išeikvojimą, o tai kenkia Putino geopolitiniams planams.
Vidaus įtampa didėja, nes auga karinių aukų skaičius ir stiprėja ekonominis spaudimas. Elito frakcijos tampa vis neramesnės, meta iššūkį Putino vadovavimui ir abejoja karo tęstinumu.
Režimo gebėjimas išlaikyti kontrolę tampa vis labiau nepatikimas, o galimas susiskaldymas kelia grėsmę pačiam Rusijos centralizuotos valdžios struktūros pamatui.
