Tą rugpjūčio rytą po nakties audros išėjau į sodą ir sustingau. Mano dešimties metų obelis, kuri kiekvieną rudenį duodavo po kelis kibirus obuolių, gulėjo pasvirusi beveik 45 laipsnių kampu. Šaknys iš vienos pusės buvo išlindusios iš žemės, kamienas atrodė lyg kas būtų jį pastūmęs milžiniška ranka.
Pirma mintis – viskas, reikės pjauti. Dešimt metų auginimo, laukimo, kol pradės derėti – ir viena audra viską sunaikino.
Kaimynas Jonas, kuris savo sode turi medžių, kurių amžius skaičiuojamas dešimtmečiais, stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo į mano nelaimę. „Neskubėk su pjūklu” – pasakė jis. „Ateik, parodysiu, ką daryti.”
Po trijų valandų darbo obelis vėl stovėjo. Ne visiškai tiesiai, bet stovėjo. Šiandien, praėjus trejiems metams, ji duoda derlių kaip niekada anksčiau. O aš žinau, ką daryti, jei tai pasikartotų.
Pirmas žingsnis: ar medį dar galima išgelbėti?
Jonas pradėjo ne nuo darbo, o nuo apžiūros. Atsiklaupė prie šaknų ir pradėjo jas apžiūrinėti, liesti, skaičiuoti.
„Pažiūrėk” – pasakė jis. „Iš šitos pusės šaknys išlindo, bet iš kitos – dar laikosi. Maždaug pusė šaknų sistemos vis dar žemėje. Tai reiškia, kad turime šansą.”
Pagrindinė taisyklė, kurią jis man paaiškino: jei bent trečdalis šaknų sistemos išlikusi sveika ir medis nėra labai senas – jį galima išgelbėti. Jauni medžiai, iki dvidešimties metų, atsigauna geriau. Seni, sukietėję medžiai – sunkiau.
Blogi ženklai, kai geriau nepradėti:
- Daugiau nei du trečdaliai šaknų išrauta
- Kamienas įlūžęs ar stipriai pažeistas
- Medis labai senas ir trapus
- Šaknys aiškiai supuvusios ar pažeistos ligų
Geri ženklai, kai verta bandyti:
- Bent trečdalis šaknų dar žemėje
- Kamienas sveikas, be įtrūkimų
- Medis palyginti jaunas ir gyvybingas
- Žemė drėgna ir elastinga (lengviau dirbti)
Mano obelis atitiko gerus kriterijus. Pusė šaknų sveikos, kamienas be pažeidimų, medžiui tik dešimt metų. Jonas nusprendė, kad verta bandyti.
Kokie įrankiai reikalingi
Jonas grįžo su nedidele krūva įrankių. Ne kažkas sudėtingo – dauguma dalykų buvo tokie, kuriuos turi kiekvienas sodininkas.
Būtini įrankiai:
- Du arba trys tvirti kuolai (mediniai arba metaliniai, apie 2 metrų ilgio)
- Plati juosta arba diržas (ne virvė – ji įpjauna žievę)
- Minkšta medžiaga žievei apsaugoti (senas rankšluostis, putplastis)
- Plaktukas kuolams įkalti
- Kastuvas šaknims užkasti
- Laistyklė arba žarna
Papildomi įrankiai didesniems medžiams:
- Rankinė gervė ar vinčas (jei medis per sunkus pakelti rankomis)
- Pagalbininkas (vienam sunku, o ir pavojinga)
Jonas pabrėžė vieną dalyką: „Niekada nenaudok virvės ar plono lyno tiesiai ant žievės. Įpjaus ir medis pradės pūti toje vietoje. Visada su apsauga.”
Kaip ištiesinti medį žingsnis po žingsnio
Darbas prasidėjo nuo šaknų. Jonas pirmiausia atsargiai nukasė žemę nuo tų šaknų, kurios buvo išlindusios, kad pamatytume, kokia situacija.
Pirmas etapas – šaknų paruošimas
Tas šaknis, kurios buvo iškilusios, bet nesulūžusios, reikėjo grąžinti į žemę. Jonas iškasė nedidelę duobę, kad jos turėtų kur „atsigulti”, ir paliko jas kol kas nepridengstas – pirmiau reikėjo pakelti patį medį.
Antras etapas – kuolų įkalimas
Jonas įkalė tris kuolus trikampiu aplink medį, maždaug metro atstumu nuo kamieno. Svarbu – kuolai turi būti už šaknų zonos, kad jų nekaltume per šaknis.
Kryptis irgi svarbi. Bent vienas kuolas turi būti toje pusėje, iš kurios paprastai pučia stipriausias vėjas. Mūsų atveju – iš vakarų.
Kuolai buvo įkalti giliai – bent 50-60 centimetrų į žemę, kad tvirtai laikytų.
Trečias etapas – medžio pakėlimas
Čia reikėjo dviejų žmonių. Jonas pririšo juostą prie kamieno – maždaug pusantro metro aukštyje – su minkšta apsauga po apačia. Tada mes abu lėtai, palaipsniui pradėjome kelti medį į vertikalią padėtį.
„Neskubėk” – kartojo Jonas. „Jei per staigiai – gali nulūžti šaknys, kurios dar laikosi.”
Kėlėme pamažu, sustodami kas kelias sekundes. Medis girgždėjo, žemė judėjo, bet šaknys laikėsi.
Ketvirtas etapas – pritvirtinimas
Kai medis pasiekė beveik vertikalią padėtį (ne visiškai tiesiai – Jonas sakė, kad šiek tiek nuolydžio galima palikti), pritvirtinome juostas prie kuolų.
Svarbus niuansas – juostos neturi būti per stipriai įtemptos. Medžiui reikia šiek tiek judėti vėjyje, nes tas judėjimas skatina šaknų stiprėjimą. Per standžiai pririštas medis „tingi” ir jo šaknys nesustiprėja.
Penktas etapas – šaknų užkasimas
Dabar grįžome prie šaknų. Atsargiai užpylėme žemę ant tų, kurios buvo iškilusios, šiek tiek sutankinome (bet ne per stipriai – šaknims reikia oro), ir gausiai palaistyti.
„Vanduo – svarbiausias dalykas dabar” – pasakė Jonas. „Šaknys patyrė šoką, joms reikia drėgmės atsigauti.”
Kada geriausia tai daryti
Jonas pabrėžė, kad laikas yra kritinis. Idealiu atveju – reikia veikti kuo greičiau po to, kai medis pasvirsta.
Geriausias laikas veikti:
- Iškart po audros, kol žemė dar drėgna
- Pavasarį, kai žemė minkšta ir šaknys aktyviai auga
- Rudenį, prieš žiemai (medis turės laiko įsitvirtinti)
Blogiausias laikas:
- Per sausrą, kai žemė kieta kaip akmuo
- Žiemą, kai žemė įšalusi
- Per karščius, kai medis ir taip kenčia nuo streso
Mano atveju pasisekė – audra buvo rugpjūtį, žemė buvo drėgna nuo lietaus, ir veikėme tą pačią dieną. Jei būčiau laukęs savaitę ar dvi – šaknys būtų pradėjusios džiūti ir šansai būtų sumažėję.
Priežiūra po procedūros – tai tik pusė darbo
Jonas įspėjo, kad ištiesinti medį – tai tik pradžia. Dabar prasideda stebėjimo ir priežiūros etapas.
Pirmos savaitės:
- Laistyti reguliariai, ypač jei nėra lietaus
- Stebėti, ar medis nejuda, ar kuolai laikosi
- Tikrinti juostas – ar neįsipjauna į žievę
Pirmi mėnesiai:
- Kas 2-4 savaites patikrinti tvirtinimus
- Jei žemė nusėda – papilti ir vėl sutankinti
- Stebėti lapus – ar nenyksta, ar neprarado spalvos
Per metus:
- Jei tvirtinimai per stiprūs – atlaisvinti
- Stebėti naujų šaknų augimą
- Rudenį įvertinti, ar medis stabilus
Jonas sakė, kad kuolus galima nuimti maždaug po metų. Bet prieš tai reikia patikrinti – šiek tiek pastumti medį ir pažiūrėti, ar jis priešinasi. Jei jaučiasi stabilus – kuolai nebereikalingi. Jei vis dar svyruoja – palikti dar vieną sezoną.
Kada vis dėlto reikia kviesti specialistą
Ne visi medžiai išsigelbės, ir ne visus darbus galima padaryti patiems.
Kvieskite arboristą, jei:
- Medis labai didelis (aukštesnis nei 5-6 metrai)
- Kamienas pažeistas ar įskilęs
- Medis auga šalia pastato ar elektros laidų
- Po metų medis vis dar nestabilus
- Matote pelėsio, grybo ar puvimo ženklų
Profesionalas turi specialią įrangą ir patirtį, kurios paprastas sodininkas neturi. Geriau sumokėti už konsultaciją, nei rizikuoti, kad medis nugrius ant namo ar sužalos ką nors.
Kas nutiko mano obeliai
Tą rudenį obelis nedavė derliaus – ir Jonas sakė, kad tai normalu. Medis visą energiją skyrė šaknų atsigavimui, ne obuoliams.
Kitą pavasarį nuėmėme kuolus. Obelis stovėjo tvirtai – pastūmus ji nebejudėjo. Šaknys buvo įsitvirtinusios.
Tą rudenį turėjome derlių – ne tiek daug kaip anksčiau, bet turėjome. O dar po metų – rekordinį kiekį obuolių. Jonas juokavo, kad medis atsidėkoja už išgelbėjimą.
Dabar kiekvieną kartą, kai žiūriu į tą obelį, prisimenu tą rugpjūčio rytą ir kaimyno Jono ramų balsą: „Neskubėk su pjūklu.” Kartais geriausia, ką galime padaryti – tai sustoti, įvertinti situaciją ir nepasiduoti pirmai minčiai.
O jei kada jūsų medis pasviręs po audros – dabar žinote, ką daryti.
