Tikriausiai pažįstate tokį žmogų. Gal tai kolega, kuris į susitikimus visada ateina uždusęs ir atsiprašinėdamas. Gal draugas, su kuriuo sutariate susitikti, bet žinote, kad realiai jis pasirodys bent penkiolika minučių vėliau. O gal… tai jūs patys.

Yra vienas konkretus elgesio modelis, kurį psichologai ir tyrėjai laiko patikimu ženklu, kad žmogui sunkiai sekasi organizuoti savo gyvenimą. Ir tai ne paprasta užmarštis ar vienkartinis nutikimas – tai pasikartojantis ritualas, kurį daugelis atlieka kasdien, net nesusimąstydami.

Pažįstamas ryto scenarijus

Paskutinę akimirką prieš išeinant iš namų prasideda chaosas. Kur raktai? Ar išjungiau viryklę? Kur padėjau telefoną? Skubiai tikrinamos durys, nervingai rausiamasi krepšyje, ieškoma daiktų, kurie turėjo būti paruošti dar vakar vakare.

Šis paskutinės minutės pasiruošimo ritualas atrodo nekaltas – na, šiek tiek užsimiršau, kam nenutinka. Tačiau tyrėjai teigia, kad nuolatinis tokio elgesio kartojimas atskleidžia kažką daugiau nei paprastą išsiblašikymą.

Ką iš tikrųjų rodo šis įprotis

Mokslininkai, tyrinėjantys kasdienį elgesį ir kognityvinius gebėjimus, nustatė, kad chroniškas skubėjimas paskutinę minutę dažniausiai kyla ne dėl blogos atminties. Tikroji priežastis – silpni planavimo įgūdžiai.

Tokie žmonės sunkiai įvertina, kiek laiko užtrunka užduotys. Jie nepakankamai planuoja seką – ką daryti pirmiau, ką vėliau. Jie neįtraukia atsarginio laiko nenumatytiems atvejams. Rezultatas – nuolatinis vėlavimas, stresas ir daiktų pamiršimas.

Tyrimai rodo tam tikrą koreliaciją tarp sunkumų organizuojant laiką ir prastesnių rezultatų standartizuotuose testuose. Tačiau mokslininkai perspėja: tai nereiškia, kad kiekvienas, kas vėluoja, yra „kvailesnis”. Socialiniai, ekonominiai veiksniai, išsilavinimas ir psichinė sveikata – visa tai daro įtaką rezultatams.

Kodėl tai svarbu aplinkiniam

Vėlavimas gali atrodyti kaip asmeninis reikalas, bet iš tikrųjų jis veikia visus aplink. Kai žmogus nuolat vėluoja, jis siunčia signalą: mano laikas svarbesnis už tavo. Tai mažina pasitikėjimą, apsunkina bendrus projektus ir kuria įtampą santykiuose.

Kolegos, draugai ir šeimos nariai pradeda planuoti „su atsarga” – prideda papildomą laiką, nes žino, kad tas žmogus vėluos. Tai kuria asimetriją ir ilgainiui erzina net pačius kantriausius.

Ar galima tai pakeisti

Gera žinia – planavimo įgūdžiai nėra įgimti ir juos galima lavinti. Keletas paprastų strategijų gali padėti pakeisti šį įprotį.

Visų pirma, nustatykite ankstesnius terminus nei realiai reikia. Jei turite išeiti 8:30, planuokite išeiti 8:15. Tas penkiolikos minučių buferis absorbuos nenumatytus trukdžius.

Antra, suskirstykite išvykimą į paprastus ritualus. Vakar vakare paruoškite krepšį, padėkite raktus toje pačioje vietoje, patikrinkite orą ir apsirenkite atitinkamai. Kai šie veiksmai tampa automatiniai, rytas tampa ramesnis.

Trečia, naudokite priminimus. Telefonas gali perspėti prieš dvidešimt minučių iki išėjimo. Tai duoda laiko ramiai susirinkti, o ne skubėti paskutinę akimirką.

Punktualumas kaip pagarba

Punktualumas – tai ne tik asmeninis organizuotumas. Tai signalas aplinkiniams, kad vertinate jų laiką ir gerbiame bendrus susitarimus. Žmonės, kurie laiku ateina į susitikimus, laiku baigia projektus ir laiku praneša apie problemas, kuria pasitikėjimą ir stiprina santykius.

Jei atpažįstate save šiame aprašyme – nesijaudinkite. Tai ne charakterio trūkumas ir ne proto stoka. Tai tiesiog įgūdis, kurio dar neišsiugdėte. O įgūdžius galima lavinti – po vieną mažą žingsnį.