Praėjusį pavasarį buvau tikra, kad viską darau teisingai. Daigai sudygo, šiltnamis šiltas, svogūnėliai sandėliuke laukia savo eilės. O tada užsuko kaimynas – buvęs agronomijos dėstytojas, dabar pensininkas su trijų arų daržu.
Jis perėjo pro šiltnamį, pakėlė vieną daigo vazonėlį, pažiūrėjo į mano laistymo kibirą ir tyliai palingavo galva: „Žinai, tu čia darai penkias klasikines klaidas. Ir visos jos tau atsilieps rugpjūtį.”
Tą dieną išmokau daugiau nei per dešimt metų skaitymo internete.
Pirma klaida: sėji per anksti ir paskui stebiesi, kodėl daigai „nušalo”
„Kada pasėjai pomidorus?” – paklausė kaimynas. Atsakiau, kad vasario pradžioje, kaip ir kiekvienais metais. Jis tik atsiduso.
Pasirodo, skubėjimas su šiltų sezonų daigais – agurkais, cukinijomis, paprikomis – yra viena dažniausių klaidų. Kai dienos trumpos ir šviesos mažai, daigai išsitiesia, šaknys susisuka vazonėliuose, o persodinant augalai patiria tokį šoką, kad vėliau niekada nepasiveja.
Kaimynas paaiškino paprastai: „Dabar sėk kopūstus, porus, svogūnus, salotas – viską, kas mėgsta vėsą. O pomidorus, agurkus, moliūgus – tik balandžio viduryje, kai diena ilga ir galėsi juos greitai iškelti į lauką.”
Svarbiausia – stebėti ne kalendorių, o dienos šviesą ir dirvos temperatūrą. Jei dirva šalta, net geriausias daigas sustings.
Antra klaida: sandėliuke pūva svogūnėliai, o tu net nežiūri
„Kada paskutinį kartą tikrinai savo svogūnėlius?” – paklausė kaimynas. Atsakiau, kad rudenį, kai sudėjau. Jis pakraipė galvą: „Eik, pažiūrėk dabar.”
Nuėjau. Iš dvidešimties tulpių svogūnėlių penki jau buvo minkšti, su pilkomis dėmėmis. Gladiolių gumbai – dar blogiau.
Kaimynas parodė, kaip tikrinti: išimk kiekvieną, nušluostyk žemę, švelniai suspausti. Jei minkštas ar keistai kvepia – pūva. Jei yra nedidelė dėmė – galima išgelbėti: nukerpam pažeistą vietą steriliu peiliu iki balto audinio, pabarstyti aktyvuota anglimi ar kalio permanganatu, palikti džiūti atskirai.
„Tikrink kas dvi savaites,” – pasakė jis. „Vienas supuvęs svogūnėlis gali užkrėsti visą dėžę.”
Trečia klaida: šiltnamis kaip pirtelė – drėgna, šilta ir pilna pelėsio
Kaimynas įėjo į mano šiltnamį ir iškart atidarė stogo angą. „Čia kvėpuoti negalima,” – pasakė. „Tavo daigai maudosi pelėsyje.”
Saulėtą dieną šiltnamis įkaista, drėgmė kyla, kondensatas nusėda ant sienų ir lapų. Jei nevėdini – pelėsis ir grybeliai atsiranda per kelias dienas. O „juodoji kojelė”, kuri nužudo daigus per naktį, mėgsta būtent tokias sąlygas.
Taisyklė paprasta: vidurdienį, kai saulėta, atidaryk stogo angas ir šonines plokštes kelioms trumpoms sesijoms. Drėgmė turėtų būti 50–60 proc. – nusipirk paprastą higrometrą ir stebėk. Ir dar – patikrink, ar automatiniai angų atidarytuvai veikia. Mano neveikė jau antrus metus.
Ketvirta klaida: laistai daigus šaltu vandeniu tiesiai iš čiaupo
„Kuo laistai?” – paklausė kaimynas, parodydamas į mano žalią laistymo kibirą. Atsakiau, kad vandentiekio vandeniu. Jis paėmė kibirą, palietė vandenį: „Ledinis. Ir chloruotas. Tavo daigų šaknys šoka nuo šito.”
Pasirodo, šaltas vanduo daigams – tarsi tau šaltas dušas vidury nakties. Šaknys sustingsta, augimas sulėtėja, atsiranda pageltimas, o „juodoji kojelė” tik to ir laukia.
Sprendimas paprastas: leisk vandeniui pastovėti 24 valandas – chloras išgaruos, temperatūra susilygins su kambario. Dar geriau – laikyk kibirą šalia šilumos šaltinio, kad vanduo būtų keliais laipsniais šiltesnis nei oras. Tik ne karštas – karštas vanduo nusvilins šaknis.
„Vanduo turi būti kaip vonios vanduo kūdikiui,” – pasakė kaimynas. „Šiltas, bet ne karštas.”
Penkta klaida: genėji obelis per atšilimą ir paskui stebiesi, kodėl šakos džiūsta
Vasario pabaigoje buvo kelios šiltos dienos – saulė, plius penki. Paėmiau žirkles ir nuėjau genėti obelų. Kaimynas pamatė ir sustabdė: „Ką tu darai? Rytoj bus minus aštuoni.”
Kai dieną atšyla, o naktį užšąla, mediena tampa trapi, žievė įtrūksta, o švieži pjūviai negyja. Per tuos pjūvius patenka šaltis ir bakterijos – ir štai tau supuvusi šaka, kuri kitą vasarą nudžius kartu su vaisiais.
Taisyklė: genėk tik kai temperatūra kelias dienas iš eilės išlieka virš nulio. Jei matai akivaizdžiai negyvą šaką – gali pašalinti. Bet didelius pjūvius, formavimą – atidėk vėlyvai žiemai arba ankstyvam pavasariui, kai prasidės sula ir žaizdos greičiau užgis.
„Geriau per vėlai nei per anksti,” – pasakė kaimynas. „Medis atleis už vėlavimą. Už pjūvį per šalną – ne.”
Ką supratau po to pokalbio
Grįžusi namo, perrašiau savo sodininkystės kalendorių. Išmečiau supuvusius svogūnėlius. Nusipirkau higrometrą. Pastačiau vandens kibirą šalia radiatoriaus. Ir atidėjau žirkles į spintelę – bent dviem savaitėms.
Kaimynas sakė: „Sodininkystė – tai ne skubėjimas, o stebėjimas. Stebėk orą, dirvą, augalus. Jie patys pasako, ko jiems reikia.”
Galbūt šiemet mano derlius pagaliau bus toks, kokio tikėjausi. O jei ne – bent jau žinosiu, kad nepadariau tų penkių klaidų, kurios viską sugadino anksčiau.
