Jis visada šypsosi. Net kai situacija sudėtinga, net kai kiti pyksta ar nerimauja – jo veide ta pati rami, maloni išraiška. Iš pradžių tai atrodo žavu. Pozityvus žmogus, lengvas bendravimas, jokių dramų.
Bet kažkas neduoda ramybės. Kodėl tas šypsnys kartais atrodo… tuščias? Kodėl po jo lieka keistas jausmas, tarsi kažkas liko nepasakyta? Ir kodėl kiekvieną kartą, kai bandote giliau pakalbėti, pokalbis kažkaip nuslysta į paviršinius vandenis?
Gali būti, kad susiduriate su kažkuo, ką psichologai vadina emociniu maskavimusi – kai šypsena tampa ne džiaugsmo išraiška, o skydu, slepiančiu tai, ko žmogus nenori atskleisti.
Kai mandagumas virsta siena
Visi kartais šypsome iš mandagumo. Tai normalu – socialinis gyvenimas reikalauja tam tikro „glotninimo”. Problema prasideda, kai šypsena tampa nuolatine strategija – ne spontanišku jausmu, o sąmoningu įrankiu.
Tokia šypsena veikia kaip buferis. Ji suminkština atsakymus, sušvelnina kampus, nukreipia dėmesį. Užduodate tiesų klausimą – gauname šypseną ir miglotą atsakymą. Bandote gilintis – šypsena platėja, bet informacijos nedaugėja.
Laikui bėgant tai sukuria keistą dinamiką. Formaliai viskas gerai – žmogus malonus, nekonfliktuoja, visada pozityvus. Bet tikro artumo nėra. Tarsi būtumėte sustabdyti prie durų, pro kurias galite žvilgtelėti, bet įeiti – niekada.
Ženklai, kurie išduoda kaukę
Kaip atskirti tikrą šilumą nuo strateginio maskavimosi? Yra keletas signalų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Neatitikimas tarp žodžių ir kūno. Šypsena plati, bet akys lieka šaltos. Tonas linksmas, bet rankos sukryžiuotos. Žodžiai teigia „viskas gerai”, bet kažkas energijoje sako priešingai.
Istorijos, kurios kartojasi žodis žodin. Kai žmogus pasakoja tą pačią istoriją kelintą kartą ir ji skamba identiškai – tarsi išmoktas tekstas – tai signalas. Tikri prisiminimai kinta, atsiranda naujų detalių. Sukonstruoti pasakojimai – ne.
Gynybinis žavesys. Kai užduodate jautrų klausimą ir vietoj atsakymo gauname juokelį, komplimentą jums arba pokalbio temos pakeitimą – tai klasikinis vengimo manevras, apgaubtas malonumo.
Selektyvus atvirumas. Žmogus pasidalina kažkuo „asmeniniu” – bet visada tuo, kas jį parodo gerai. Tikro pažeidžiamumo, tikrų nesėkmių ar gėdos akimirkų – niekada.
Kodėl žmonės kuria kaukes
Svarbu suprasti – ne visi, kurie slepiasi už šypsenos, yra manipuliatoriai ar melagiai. Dažnai tai gynybinis mechanizmas, susiformavęs per metus.
Socialinis spaudimas. Kai nuo vaikystės girdėjai „nesiraukyk”, „būk malonus”, „nekelk problemų” – išmoksti, kad tikros emocijos nepageidaujamos. Šypsena tampa išgyvenimo strategija.
Baimė būti atstumtam. Jei ankstesniuose santykiuose atvirumas buvo baudžiamas – kritika, atstūmimas, išdavystė – žmogus išmoksta, kad saugiau likti paviršiuje. Šypsena tampa skydu.
Saviapgaulė. Kartais žmogus taip ilgai nešioja kaukę, kad pats nebežino, kas po ja. Šypsena tampa ne tik skydu nuo kitų, bet ir nuo savęs.
Kaip veikia emocinis žaidimas
Santykiuose maskavimasis dažnai veikia kartu su dviem kitomis strategijomis: viliokle ir vengimu.
Kaukė slepia tai, kas nepatogu. Vilioklis – siūlo tai, ko kitas trokšta: dėmesį, pritarimą, pažadus. Vengimas – sukuria atstumą, kai artumas tampa per pavojingas.
Šios strategijos susipina. Šypsena nuramina, vilioklis pritraukia arčiau, o kai darosi per karšta – vengimas sukuria saugų atstumą. Ir ciklas kartojasi.
Tai nebūtinai sąmoninga manipuliacija. Dažnai tai tiesiog išmoktas santykių stilius – būdas reguliuoti artumą, kuris kadaise padėjo išgyventi, bet dabar trukdo užmegzti tikrą ryšį.
Ką daryti, jei atpažįstate šiuos ženklus
Pirmiausia – nestumkite į kampą. Konfrontacija dažnai tik sustiprina gynybą. Vietoj kaltinimų – ramūs, atviri klausimai.
Stebėkite nuoseklumą per laiką. Vienas nesutapimas – dar ne įrodymas. Bet pasikartojantys modeliai – jau signalas.
Nustatykite ribas. Galite būti santykiuose su žmogumi, kuris dar nesugeba būti visiškai atviras – bet turite žinoti, kiek ilgai esate pasiruošę laukti. Ir ar ta kaukė po truputį krenta, ar tik stiprėja.
Ir svarbiausia – patikrinkite prieš gilindami. Intymumas turėtų būti laipsniškas. Atsakomybė už praeitį – privaloma. O pasitikėjimas – užsitarnaujamas veiksmais, ne šypsenomis.
Nes tikra šiluma nereikalauja vertimo. Ji tiesiog jaučiama.
