Kiekvieną dieną Lietuvos namų ūkiuose susidaro šimtai litrų panaudoto kepimo aliejaus. Didžioji dalis jo vis dar keliauja į kanalizaciją arba šiukšlių konteinerius. Tačiau per pastaruosius penkerius metus šalyje išaugo visiškai nauja pramonės šaka – riebalų atliekų perdirbimas. Ir ji auga sparčiau, nei daugelis tikėjosi.
Vilniaus pakraštyje įsikūrusiame sandėlyje kasdien iškraunamos tonos panaudoto aliejaus. Jis atvežamas iš restoranų, kavinių, greitojo maisto tinklų ir vis dažniau – iš paprastų gyventojų. Prieš dešimtmetį tokio verslo Lietuvoje praktiškai neegzistavo. Šiandien jis įdarbina dešimtis žmonių ir generuoja milijoninius apyvartas.
Perdirbimo geografija
Surinktas aliejus Lietuvoje neužsibūna ilgai. Didžioji dalis eksportuojama į Vakarų Europos biodegalų gamyklas, kur virsta transporto kuru. Mažesnė dalis perdirbama vietoje – iš jos gaminami pramoniniai tepalai, kosmetikos žaliavos ir kiti produktai. Uždaras ciklas, kuriame kepimo likučiai įgyja antrą gyvenimą.
Europos Sąjungos direktyvos skatina tokį perdirbimą. Biodegalai, pagaminti iš atliekų, laikomi tvaresniu pasirinkimu nei tie, kurie gaminami iš augalų, specialiai augintų kurui. Todėl paklausa auga, o kartu su ja – ir kainos, mokamos už surinktas atliekas.
Gyventojų vaidmuo keičiasi
Ilgą laiką aliejaus surinkimas buvo išskirtinai verslo reikalas. Restoranai ir maisto gamybos įmonės privalėjo tvarkyti savo atliekas pagal taisykles. Paprastiems žmonėms niekas tokių reikalavimų nekėlė. Rezultatas – absoliuti dauguma namų ūkių aliejų tiesiog išmesdavo.
Situacija pradėjo keistis maždaug prieš trejus metus. Atsirado įmonių, kurios ėmė sistemingai rinkti aliejų ir iš gyventojų. Naudoto aliejaus surinkimas tapo paslauga, prieinama bet kam – nereikia verslo pažymėjimo, sutarčių ar minimalių kiekių. Tiesiog atvežate sukauptą aliejų ir padedate į konteinerį.
Pokyčiai matomi skaičiuose. Kai kurios surinkimo įmonės teigia, kad gyventojų pristatomas aliejus per pastaruosius dvejus metus išaugo trigubai. Tai vis dar sudaro nedidelę dalį bendro surinkimo, bet tendencija aiški.
Infrastruktūra plečiasi
Prieš penkerius metus surinkimo taškus galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandien jie išsibarstę po visą šalį. Didžiuosiuose miestuose konteineriai aliejui stovi prekybos centrų aikštelėse, degalinėse, kai kur – net daugiabučių kiemuose.
Vilniuje situacija pažangiausia. Aliejaus atliekų supirkimas organizuojamas taip, kad dauguma gyventojų rastų surinkimo tašką per kelias minutes kelio nuo namų. Sostinėje veikia keliasdešimt tokių vietų, ir jų skaičius kasmet auga.
Kituose miestuose infrastruktūra kol kas kuklesnė, bet irgi plečiasi. Kaunas, Klaipėda, Šiauliai jau turi savo surinkimo tinklus. Mažesniuose miesteliuose dažniausiai veikia mobilūs surinkimo punktai arba periodinės akcijos.
Verslo logika
Kodėl įmonės ryžtasi investuoti į infrastruktūrą, jei gyventojų aliejus sudaro tik nedidelę dalį bendro kiekio? Atsakymas slypi ilgalaikėje perspektyvoje. Europos reguliacijos griežtėja, atliekų tvarkymo reikalavimai auga. Įmonės, kurios jau dabar stato infrastruktūrą ir ugdo gyventojų įpročius, ateityje turės konkurencinį pranašumą.
Be to, gyventojų aliejus dažnai būna švaresnis nei restoranų. Namų ūkiuose kepama rečiau, aliejus mažiau degęs, jame mažiau priemaišų. Perdirbėjams tai reiškia paprastesnį procesą ir geresnę galutinio produkto kokybę.
Kas stabdo augimą
Didžiausia kliūtis – įpročiai. Daugelis lietuvių vis dar mano, kad aliejaus pylimas į kriauklę yra normalu. Arba tiesiog nesusimąsto apie alternatyvas. Informuotumo stoka lemia tai, kad net esant infrastruktūrai, ja naudojasi mažuma.
Kita problema – patogumas. Net jei žmogus žino apie surinkimo taškus, jam reikia rasti laiką nuvežti aliejų. Skirtingai nei plastiko ar stiklo konteineriai, kurie stovi kiekviename kieme, aliejaus taškai vis dar retesni. Sprendimas būtų tankesnis tinklas arba surinkimas tiesiai iš namų, bet tai reikalauja investicijų.
Ateities perspektyvos
Ekspertai prognozuoja, kad per ateinančius penkerius metus gyventojų surenkamo aliejaus kiekis Lietuvoje gali išaugti penkis kartus. Tam reikia dviejų dalykų: tankesnės infrastruktūros ir nuoseklaus visuomenės švietimo.
Kai kurios savivaldybės jau eksperimentuoja su skatinamosiomis programomis. Pavyzdžiui, gyventojams siūlomos nuolaidos už pristatytą aliejų arba organizuojami konkursai tarp daugiabučių. Tokios iniciatyvos kol kas fragmentiškos, bet rodo kryptį.
Viena aišku – aliejaus atliekų perdirbimas Lietuvoje nebėra egzotika. Tai auganti industrija su aiškia ekonomine logika ir aplinkosaugine nauda. Kiekvienam iš mūsų belieka nuspręsti, ar norime būti jos dalimi.
