Valanda advokato laiko: nuo 50 iki 500 eurų – kas slepiasi už skaičių

Vienas advokatas prašo 50 eurų už konsultaciją. Kitas – 300. Abu turi licencijas, abu dirba toje pačioje srityje, abu sėdi kabinetuose Vilniaus centre.

Klientas žiūri į skaičius ir nesusigaudo: ar pigesnis – prastas, ar brangesnis – tiesiog godūs? Ar kaina reiškia kokybę, ar tik kabineto nuomą prestižiniame pastate?

Teisinių paslaugų kainodara Lietuvoje – viena labiausiai miglotų sričių. Bandėme išsiaiškinti, kaip ji veikia iš tiesų.

Oficialių kainų nėra

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti: advokatų paslaugų kainos nereguliuojamos. Nėra valstybės nustatyto tarifo, nėra minimalių ar maksimalių ribų.

Advokatūros įstatymas numato, kad kaina nustatoma šalių susitarimu. Praktiškai tai reiškia – kiek advokatas paprašys ir kiek klientas sutiks mokėti.

Tai ne anomalija – panašiai veikia daugelis profesinių paslaugų. Bet skirtumas tas, kad žmogus, ieškantis advokato, dažniausiai yra stresinėje situacijoje ir neturi nei laiko, nei patirties derėtis.

Iš ko susideda kaina

Pakalbėjus su skirtingų kontorų atstovais, išryškėja keli pagrindiniai faktoriai.

Patirtis ir specializacija. Advokatas su dvidešimties metų patirtimi konkrečioje srityje kainuoja daugiau nei pradedantysis generalistas. Logika paprasta: siauresnė specializacija – mažiau specialistų – didesnė paklausa.

Kontoros dydis. Didelė kontora su trisdešimčia teisininkų turi didesnes pridėtines išlaidas: biuras, administracija, IT sistemos, draudimas. Tai atsispindi kainoje. Maža kontora ar individualiai dirbantis advokatas gali pasiūlyti mažesnę kainą – bet nebūtinai mažesnę kokybę.

Bylos sudėtingumas. Paprasta konsultacija dėl darbo sutarties ir sudėtinga tarptautinė arbitražo byla – skirtingi pasauliai. Pirmai gali pakakti valandos, antrai – šimtų valandų per kelis metus.

Atsakomybės lygis. Kai nuo advokato darbo priklauso milijoniniai sandoriai ar žmogaus laisvė – kaina atspindi ne tik laiką, bet ir atsakomybės naštą.

Valandinis ar fiksuotas: kas geriau klientui

Tradicinis modelis – valandinis įkainis. Advokatas skaičiuoja valandas, klientas moka už kiekvieną. Skaidriai? Teoriškai. Praktiškai klientas niekada tiksliai nežino, kiek valandų prireiks.

Fiksuotas mokestis – vis populiaresnis modelis, ypač kai advokatų kontora dirba su privačiais klientais. Sutariama konkreti suma už konkrečią paslaugą: sutarties parengimas – tiek, atstovavimas teisme – tiek.

Klientui tai ramybė – žinai, kiek mokėsi. Advokatui – motyvacija dirbti efektyviai, ne vilkinti.

Trečias variantas – sėkmės mokestis. Advokatas gauna procentą nuo laimėtos sumos. Skamba patraukliai, bet turi niuansų: procentas dažnai nemažas, o „sėkmė” gali būti apibrėžta skirtingai.

Ketvirtasis modelis – mišrus. Mažesnis fiksuotas mokestis plius sėkmės priedas. Arba fiksuotas mokestis už pirmą etapą ir valandinis – už tolesnį darbą.

Pirma konsultacija: nemokama ar ne

Dalis advokatų siūlo nemokamą pirmą konsultaciją. Kiti – mokamą, bet su galimybe ją įskaityti į tolesnių paslaugų kainą.

Nemokama konsultacija – geras ženklas? Nebūtinai. Kartais tai reiškia, kad per trisdešimt minučių gausite bendrą informaciją ir pardavimo pokalbį. Kartais – tikrai vertingą pradinį įvertinimą.

Mokama pirma konsultacija – blogas ženklas? Irgi ne. Specialistas, kuris vertina savo laiką, dažnai duoda daugiau per mokamą valandą nei kitas per nemokamą pusvalandį.

Svarbiau ne tai, ar pirma konsultacija mokama, o tai, ką iš jos gausite: ar suprasite savo situaciją aiškiau nei prieš?

Ką moka klientai iš tiesų

Apklausus kelis šimtus žmonių, kurie naudojosi teisinėmis paslaugomis, ryškėja tendencijos.

Paprasčiausia konsultacija – 50–150 eurų. Sutarties peržiūra ar parengimas – 150–500 eurų. Atstovavimas nesudėtingoje civilinėje byloje – 1 000–3 000 eurų. Sudėtingesnės bylos – nuo 5 000 eurų ir daugiau.

Verslo teisėje kainos aukštesnės: įmonės steigimas su visais dokumentais – 500–1 500 eurų. Sandorio struktūravimas – nuo 2 000 eurų. Ginčo sprendimas – priklauso nuo sumos ir sudėtingumo.

Baudžiamojoje teisėje diapazonas plačiausias: nuo kelių šimtų už paprastą atstovavimą ikiteisminiame tyrime iki dešimčių tūkstančių už sudėtingas bylas.

Brangesnis ne visada geresnis

Tai sakys bet kuris sąžiningas teisininkas: kaina negarantuoja rezultato.

Brangesnis advokatas gali turėti daugiau patirties, geresnę komandą, platesnį kontaktų tinklą. Bet jei jo specializacija – tarptautiniai sandoriai, o jums reikia paprastų skyrybų – mokate už kompetenciją, kurios jums nereikia.

Pigiau dirbantis advokatas gali būti jaunas, bet itin motyvuotas, kruopštus ir specializuotas būtent jūsų srityje. Jo valanda gal ir pigesnė, bet jei per tą valandą padaro daugiau – tai ir vertė didesnė.

Esminis klausimas ne „kiek kainuoja valanda”, o „kiek valandų prireiks ir koks bus rezultatas”.

Paslėptos išlaidos

Tai, apie ką klientai sužino vėliau.

Korespondencijos mokestis. Kai kurie advokatai skaičiuoja už kiekvieną el. laišką ir telefono skambutį. Dešimt trumpų klausimų per mėnesį – ir sąskaitoje atsiranda neplanuota suma.

Kelionės ir atstovavimo išlaidos. Jei byla kitame mieste – kelionės, nakvynės, dienpinigiai gali būti pridėti prie sąskaitos.

Trečiųjų šalių paslaugos. Vertėjai, ekspertai, notarai – jų paslaugos kartais priskiriamos advokato sąskaitai.

Sprendimas paprastas: klauskite. Prieš pasirašydami paslaugų sutartį – išsiaiškinkite viską, kas bus skaičiuojama. Geras advokatas pasakys atvirai.

Kaip rinktis protingai

Gaukite kelis pasiūlymus. Ne vieną, ne du – bent tris. Palyginkite ne tik kainas, bet ir tai, ką į jas įeina.

Klauskite apie konkretų planą. „Ką tiksliai darysite už šiuos pinigus?” – klausimas, kurio neverta gėdytis. Priešingai – profesionalas į jį atsakys mielai.

Tikrinkite atsiliepimus. Internetiniai atsiliepimai nėra tobuli, bet tendencijos matosi. Jei dešimt žmonių rašo apie netikėtai dideles sąskaitas – tai ne atsitiktinumas.

Pasitikėkite intuicija. Jei per pirmą pokalbį jaučiatės kaip pinigų maišas, o ne kaip klientas – eikite kitur.

Galutinė mintis

Teisinių paslaugų rinka Lietuvoje bręsta. Atsiranda daugiau skaidrumo, daugiau konkurencijos, daugiau modelių.

Bet kol kas pagrindinė atsakomybė lieka klientui – klausti, lyginti, derėtis. Tai nepatogu, ypač kai galvoje – problema, ne kainos analizė.

Visgi kelios valandos, skirtos tinkamo specialisto paieškai, gali sutaupyti ne tik pinigų, bet ir nervų.

O nervai, kaip žinia, neturi kainoraščio.