Kiekvieną žiemą ta pati istorija: barstytuvai važinėja gatvėmis, beria tonas druskos, o pavasarį matome pasekmes – surūdijusias automobilių kėbulų dalis, nykstančius pakeles augalus ir druskos dėmėmis nusėtus batus. Tradicinė kelių priežiūra veikia, bet kaina – ir finansinė, ir ekologinė – kasmet auga.
Tačiau kelių tarnybos jau seniai nebesivadovauja vien senuoju principu „daugiau druskos – saugiau”. Šiuolaikinė žiemos priežiūra tapo tikru mokslu, kuriame susipina chemija, mechanika ir duomenų analizė. Tikslas – užtikrinti pravažiavimą mažiausiomis aplinkos sąnaudomis.
Modernios alternatyvos tradicinei druskai
Šiandien kelių tarnybos vis dažniau renkasi iš anksto sudrėkintus mišinius – druska sumaišoma su specialiais tirpalais dar prieš barstymą. Toks metodas leidžia sumažinti sunaudojamos druskos kiekį net 30 proc., o efektyvumas išlieka toks pat.
Populiarėja ir organiniais priedais papildyti tirpikliai. Jų sudėtyje – cukraus gamybos atliekos, kukurūzų sirupo likučiai ar net alaus daryklų produktai. Šios medžiagos praplečia tirpimo temperatūrų ribas ir greičiau suyra aplinkoje nei gryni chloridai.
Acetatų ir formiatų druskos – dar viena alternatyva. Jos mažiau korozinės, greičiau biologiškai skaidomos, tačiau kainuoja brangiau. Dažniausiai naudojamos oro uostuose ir tiltuose, kur korozijos žala ypač didelė.
Kada druska nebeveikia
Natrio chloridas – įprastoji kelių druska – efektyviai tirpdo ledą tik iki maždaug −10 °C. Žemesnėje temperatūroje jos veikimas smarkiai silpsta. Štai kodėl šalčiausiomis dienomis gatvės lieka slidžios net po barstymo.
Kalcio chloridas veikia iki −25 °C, magnis chloridas – iki −15 °C. Šios medžiagos efektyvesnės, tačiau agresyvesnės metalams ir aplinkai. Todėl naudojamos mažesnėmis dozėmis ir tik ten, kur būtina.
Kai termometras rodo žemiau −15 °C, chemija pralaimėjo – belieka pasikliauti mechanika ir abrazyvinėmis medžiagomis.
Smėlis ir žvyras: ne priešai, o sąjungininkai
Smėlis ir žvyras neištirpdo ledo – jie tiesiog padidina sukibimą tarp padangų ir dangos. Todėl šios medžiagos nepakeičia tirpiklių, bet puikiai jas papildo.
Abrazyvai ypač naudingi ant suspausto ledo, stačiuose nuolydžiuose ir pėsčiųjų zonose. Jie veikia iš karto, nereikia laukti cheminės reakcijos.
Namuose vietoj smėlio galima naudoti nesulimpančią kačių kraiką – ji suteikia puikų sukibimą ir nekemša lietaus nuotekų. Svarbu rinktis stambesnės frakcijos produktą.
Ką daryti namų savininkams
Savivaldybės optimizuoja procesus – naudoja kalibruotus barstytuvus, seka orų prognozes, planuoja maršrutus. Namų savininkams tokios galimybės neprieinamos, bet keletas principų padės sutaupyti ir nesugadinti aplinkos.
Pirmiausia – mechaninis valymas. Kuo greičiau nušluosite sniegą, tuo mažiau chemijos reikės. Ledui susidaryti užtenka kelių valandų, todėl verta veikti iš karto.
Jei jau reikia tirpiklio, naudokite saikingai. Daugiau druskos nereiškia greitesnio tirpimo – tik didesnę žalą aplinkai ir jūsų kiemo augalams.
Po atodrėkio surinkite likučius. Smėlį ar žvyrą galima naudoti pakartotinai, o druskos perteklius nepateks į lietaus kanalizaciją ir galiausiai – į upes bei ežerus.
Laikykite visas medžiagas sandariuose konteineriuose, atokiau nuo geriamojo vandens šaltinių. Net ir paprastas smėlis, sumaišytas su druska, gali užteršti šulinį.
Ateitis – duomenys ir tikslumas
Pažangiausios savivaldybės jau naudoja jutiklius kelio dangoje, kurie realiu laiku matuoja temperatūrą ir drėgmę. Barstytuvai automatiškai reguliuoja dozavimą pagal konkrečias sąlygas – vienur reikia daugiau, kitur mažiau.
Toks tikslumas leidžia sumažinti suvartojamų medžiagų kiekį, o kartu ir poveikį aplinkai. Galbūt po kelių dešimtmečių tradicinė druska liks tik istorijos vadovėliuose – kaip kadaise degutas ar žibalas gatvių apšvietimui.
