Turkijos viduryje vyksta kažkas keisto. Palydoviniai duomenys rodo, kad vienas regionas lėtai, bet užtikrintai grimzta žemyn, nors aplinkinės teritorijos išlieka stabilios arba net kyla aukštyn. Ilgą laiką mokslininkai negalėjo paaiškinti, kodėl būtent ši vietovė elgiasi kitaip nei visa Anatolijos plynaukštė.
Naujausias tyrimas, apie kurį praneša „The Times of India”, pagaliau atskleidė priežastį. Ir ji slypi daug giliau, nei kas nors galėjo tikėtis – dešimtis kilometrų po žemės paviršiumi, kur vyksta procesas, primenantis lėtai krentantį lašą.
Konjos baseinas – žema vieta aukštumų viduryje
Konjos baseinas yra centrinėje Anatolijos plynaukštėje – didžiuliame aukštumų regione Turkijos viduryje. Pati plynaukštė vidutiniškai iškyla 1,5–2 kilometrus virš jūros lygio, o iš šiaurės ir pietų ją supa kalnų grandinės.
Tačiau Konjos baseinas šiame kraštovaizdyje atrodo kaip išimtis – žema, beveik plokščia įduba tarp aukštumų. Geologine prasme tai uždara sistema, neturinti nuotėkio į jūrą, todėl čia susikaupę nuosėdos saugo milijonų metų senumo istoriją.
Stebėjimai parodė, kad Konja patiria aktyvų vertikalų grimzdimą. Šis judėjimas žemyn yra lokalizuotas ir turi beveik apvalią formą, kurios centras sutampa su vidine baseino dalimi. Tuo tarpu aplinkinės plynaukštės dalys tokio nusėdimo nerodo, o pats regionas laikomas tektoniškai ramiu – čia nevyksta tokie žemės drebėjimai kaip Rytų ar Vakarų Anatolijoje.
Kas iš tiesų vyksta po paviršiumi
Mokslininkai panaudojo GNSS ir InSAR palydovinius duomenis kartu su seisminiais vaizdais, kad išsiaiškintų anomalijos priežastį. Rezultatai parodė, kad geologinis aktyvumas vyksta ne išilgai lūžių, kaip žemės drebėjimų atveju, o giliai mantijoje.
Seisminiai tyrimai atskleidė, kad litosfera po Centrine Anatolija yra gana plona. Tačiau tiesiai po Konjos baseinu, 50–80 kilometrų gylyje, aptikta didelės spartos seisminė anomalija. Tokios anomalijos paprastai rodo šaltesnę ir tankesnę litosferos medžiagą.
Būtent čia ir slypi atsakymas.
Litosferos lašas – kai žemės pluta „nuvarva” į gelmes
Mokslininkai mano, kad po Konja vyksta vadinamasis litosferos lašėjimas. Šis reiškinys atsiranda, kai tanki apatinė litosferos dalis atsiskiria ir pradeda grimzti į karštesnę, plastiškesnę mantiją po ja.
Procesą galima palyginti su tiršto medaus lašu, kuris lėtai atitrūksta nuo šaukšto. Tik šiuo atveju „lašas” sudarytas iš uolienų, o procesas trunka ne sekundes, bet milijonus metų.
Grimzdama ši masė tempia paskui save aplinkinę plutą – būtent todėl Konjos baseinas lėtai leidžiasi žemyn.
Procesas tęsiasi jau milijonus metų
Centrinė Anatolijos plynaukštė kilo bent jau nuo mioceno eros – maždaug prieš 20 milijonų metų. Geologiniai įrodymai rodo, kad šį kilimą lėmė ankstesnis didelio masto litosferos pašalinimas po regionu.
Konjos baseinas tikriausiai atspindi vėlesnį ir mažesnį to paties proceso etapą. Tyrimas rodo, kad po baseinu šiuo metu formuojasi „antrinis lašo impulsas” – tarsi kartojasi tai, kas jau vyko praeityje.
Laboratoriniai eksperimentai patvirtina, kad tokie antriniai lašai gali susidaryti ir sukelti lokalizuotą grimzdimą platesniame regione.
Panašūs reiškiniai kitur pasaulyje
Turkija nėra vienintelė vieta, kur pastebėtas litosferos lašėjimas. Panašūs geologiniai požymiai anksčiau užfiksuoti Siera Nevados kalnuose JAV, Altiplano plynaukštėje Pietų Amerikoje ir Punos plokščiakalnėje Argentinoje bei Čilėje.
Šie atradimai padeda geriau suprasti, kaip formuojasi žemynų paviršius ir kodėl kai kurie regionai elgiasi kitaip nei jų kaimynai. Konjos baseino atvejis tapo dar vienu įrodymu, kad po mūsų kojomis vyksta lėti, bet galingi procesai, formuojantys planetą per geologinius laiko tarpus.
