1853 metai. Prašmatnus kurorto restoranas Niujorko valstijoje. Turtingas klientas siunčia atgal patiekalą – jis nepatenkintas. Virtuvėje virėjas įsiunta. Tai, ką jis padaro toliau, turėtų būti eilinis konfliktas tarp išrankaus svečio ir įsižeidusio šefo. Tačiau šis momentas pakeitė maisto istoriją.
Po kelių minučių ant stalo atsidūrė kažkas, ko pasaulis dar nebuvo matęs. Patiekalas, sukurtas iš pykčio, tapo vienu mylimiausių užkandžių planetoje. Šiandien jo rinka viršija 30 milijardų dolerių per metus.
Kaip vienas įpykęs virėjas netyčia sukūrė kulinarinę legendą? Ir ar viskas tikrai vyko taip, kaip pasakoja istorija?
Mėnulio ežero incidentas
Viskas prasidėjo Moon Lake House restorane Saratoga Springs kurorte. Tą rugpjūčio dieną į restoraną užsuko išrankus klientas – kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo pats geležinkelių magnatas Cornelius Vanderbiltas.
Jis užsisakė keptų bulvių. Tačiau kai patiekalas atkeliavo, klientas liko nepatenkintas. Bulvės per storos. Jis išsiuntė jas atgal į virtuvę.
Šefas George’as Crumas padarė naujas. Klientas vėl grąžino – vis dar per storos. Trečią kartą Crumas prarado kantrybę.
Pyktis, virtęs išradimu
Įsiutęs virėjas nusprendė „pamokyti” išrankųjį svečią. Jis paėmė bulves ir supjaustė jas ploniausiais įmanomais griežinėliais – tiesiog kaip popierių. Tada įmetė į verdantį aliejų ir iškepė iki traškumo. Galiausiai gausiai pabarstė druska.
Jo planas buvo paprastas: patiekti kažką tokio plono ir traškaus, kad būtų neįmanoma valgyti šakute. Tai turėjo būti kerštas.
Tačiau nutiko netikėta. Klientas ne tik nesipiktino – jis buvo sužavėtas. Užsakė dar. Ir dar. Patiekalas greitai tapo restorano sensacija, o vėliau išplito po visą Ameriką pavadinimu „Saratoga traškučiai” – arba tiesiog bulvių traškučiai, kuriuos šiandien žinome visi.
Ar legenda tikra?
Istorija graži, bet istorikai turi klausimų. Pasirodo, panašūs receptai egzistavo dar iki 1853 metų. Britų kulinarijos knygose jau 1817 metais aprašytos plonai pjaustytos, aliejuje keptos bulvės – „bulvių drožlės” ar „traškios bulvytės”.
Tai reiškia, kad Crumas galbūt neišrado traškučių – jis tiesiog populiarino tai, kas jau egzistavo. O gal jo versija buvo pakankamai kitokia, kad taptų nauju patiekalu? Tiesa turbūt kažkur per vidurį.
Nepriklausomai nuo to, kas buvo „tikrasis” išradėjas, Saratogos legenda įstrigo. Ji tobulai atitinka tai, ką mėgstame girdėti: vienas žmogus, vienas momentas, vienas genialus (ar piktas) sprendimas – ir pasaulis pasikeičia.
Nuo restorano iki parduotuvės lentynos
Ilgą laiką traškučiai liko restoranų užkandžiu. Juos kepdavo vietoje ir patiekdavo šviežius. Problema buvo paprasta: jie greitai sugęsdavo ir prarasdavo traškumą.
XIX amžiaus pabaigoje verslininkai pradėjo bandyti gaminti traškučius didesniais kiekiais. Jie buvo parduodami laisvai iš statinių – klientas pats įsidėdavo, kiek norėjo. Tačiau kokybė buvo nevienoda, o galiojimo laikas – trumpas.
Tikrą revoliuciją atnešė Laura Scudder 1920-aisiais. Ji sugalvojo paprastą, bet genialų sprendimą: pakuoti traškučius į vaškuoto popieriaus maišelius. Tai pailgino galiojimo laiką, išsaugojo traškumą ir leido transportuoti produktą per visą šalį.
Nuo to momento traškučiai tapo masine preke.
Skonio revoliucija
Dešimtmečius traškučiai buvo tik vieno skonio – sūdyti. Viskas pasikeitė 1950-aisiais, kai airių kompanija Tayto išrado būdą pridėti prieskonius gamybos metu.
Pirmieji pagardinimo eksperimentai davė sūrio ir svogūnų skonį – klasiką, kuri populiari iki šiol. Vėliau atsirado dešimtys, o galiausiai šimtai skirtingų skonių: nuo grietinėlės su krapais iki egzotiškiausių derinių.
Pramoninė gamyba, standartizuotas kepimas ir moderni pakuotė pavertė paprastą užkandį pasauline industrija.
Traškučiai šiandien
Šiandien bulvių traškučių rinka viršija 30 milijardų dolerių per metus. Jie parduodami praktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje, o skonių įvairovė stulbina.
JAV kovo 14-ąją švenčiama Nacionalinė bulvių traškučių diena. Legenda apie George’ą Crumą ir jo kerštą išrankiam klientui vis dar pasakojama – nepriklausomai nuo to, ar ji visiškai tiksli.
Galbūt tai ir yra gražiausia istorijos dalis. Net jei Crumas nebuvo „tikrasis” išradėjas, jo istorija primena, kad kartais geriausi dalykai gimsta iš netikėčiausių situacijų. Vienas įpykęs virėjas, vienas išrankus klientas – ir štai turime užkandį, be kurio neįsivaizduojame kino seansų, vakarėlių ar tiesiog tingaus sekmadienio ant sofos.
Kitą kartą atidarydami traškučių pakelį, prisiminkite: galbūt valgote kažką, kas gimė iš keršto.
