Statistiniai įrodymai rodo, kad santuokos, sudarytos vėlyvoje paauglystėje ir ankstyvaisiais dvidešimtaisiais, turi didžiausią skyrybų riziką, o rizika paprastai mažėja santuokoms, sudarytoms vėlyvaisiais dvidešimtaisiais iki ankstyvųjų trisdešimtųjų. Šis dėsningumas atspindi išmatuojamus ryšius su išsilavinimu, užimtumo stabilumu ir santykių įgūdžiais, o ne vien su amžiumi. Kai kurie tyrimai pastebi nedidelį padidėjimą sąjungoms, pradėtoms trisdešimtųjų viduryje–pabaigoje, todėl prieš darant tvirtas išvadas reikia atsižvelgti į kartos ir ekonominį kontekstą.
Kokio amžiaus žmonėms kyla didžiausia skyrybų rizika?
Tyrimai nuosekliai nustato, kad jauniausios nuotakos ir jaunikiai—tie, kurie tuokiasi vėlyvoje paauglystėje ir pačioje ankstyviausioje dvidešimtmečio pradžioje—turi didžiausią išmatuotą skyrybų riziką, nors dėsningumai skiriasi priklausomai nuo tyrimo ir konteksto; kai kurios analizės rodo monotonišką mažėjimą skyrybų rizikos didėjant amžiui pirmosios santuokos metu, o kitos nustato U formos kreivę su nežymiu rizikos padidėjimu santuokoms, pradėtoms trisdešimties viduryje ar pabaigoje.
Empirinės apžvalgos rodo padidėjusį santuokų nutraukimą tarp labai jaunų sutuoktinių, mažiausią riziką daugelyje imčių dvidešimtųjų pabaigoje–ankstyvųjų trisdešimtųjų laikotarpiu ir šiek tiek didesnius rodiklius santuokoms, pradėtoms po trisdešimtųjų vidurio kai kuriuose duomenų rinkiniuose, atspindint heterogeniškumą pagal kohortas ir metodus.
Kodėl labai ankstyvos santuokos (paauglystė–ankstyvieji 20-ieji) pasižymi didesniais skyrybų rodikliais
Didesni santuokų nutrūkimo rodikliai tarp jauniausių sutuoktinių atspindi tarpusavyje susijusių rizikos veiksnių sankaupą, o ne tai, kad amžius veiktų kaip paprastas priežastinis veiksnys. Empirinės analizės sieja paauglystėje ir ankstyvoje dvidešimtyje sudaromas santuokas su žemesniu išsilavinimo lygiu, nestabiliu užimtumu ir ribotomis finansinėmis atsargomis — sąlygomis, kurios didina stresą ir riboja prisitaikymo prie konflikto galimybes.
Jaunos poros dažnai sudaro santuoką dar iki visiškai susiformavusio tapatumo ir santykių įgūdžių, todėl padidėja nesuderinamumo ir komunikacijos trūkumų tikimybė. Atrankos efektai ir kultūriniai kontekstai (įskaitant stipresnį normatyvinį spaudimą kai kuriose grupėse) moduliuoja stebimus rodiklius. Todėl padidėjęs skyrybų dažnis labai jaunų santuokų atveju geriausiai interpretuotinas kaip socioekonominių ir raidos pažeidžiamumų, sutampančių su ankstyvu santuokos sudarymu, rezultatas.
Kodėl rizika dažnai sumažėja vėlyvaisiais 20-aisiais–ankstyvaisiais 30-aisiais: ir kodėl vėliau ji gali padidėti
Vėlyvaisiais dvidešimtiesiais ir ankstyvaisiais trisdešimtiesiais gyvenimo metais skyrybų rizika dažniausiai mažėja dėl susiliejančių raidos, socialinių ir ekonominių bei santykių veiksnių: žmonės dažniau būna baigę mokslus, įsitvirtinę stabilesniame darbe ir išsiugdę santykių įgūdžius, o tai sumažina stresorius ir pagerina konfliktų sprendimą.
Empiriniai tyrimai mažesnį iširimą sieja su didesniais ekonominiais ištekliais, aiškesniais gyvenimo prioritetais ir atranka—tie, kurie atideda santuoką, paprastai skiriasi bruožais, susijusiais su stabilumu.
Nedidelis rizikos padidėjimas vėliau gali atspindėti kohortų heterogeniškumą, susikaupusį nepasitenkinimą santykiais arba gyvenimo eigos sukrėtimus (sveikatos problemos, rūpinimasis artimaisiais, vidutinio amžiaus persvarstymai), kurie apkrauna partnerystes ne vien ekonominiais paaiškinimais.
Kaip socialiniai, ekonominiai ir santykių veiksniai keičia su amžiumi susijusią skyrybų riziką
Dažnai su amžiumi susiję skirtumai skyrybų rizikoje atspindi besikeičiančius socialinius, ekonominius ir santykių kontekstus, o ne patį amžių: žmonėms pereinant iš paauglystės į įsitvirtinusį suaugusiųjų gyvenimą, jie įgyja išsilavinimą, pajamas ir socialinį kapitalą, kurie mažina su santykių iširimu susijusius stresorius, o kintančios normos ir bendruomenės parama keičia paskatas bei suvaržymus likti kartu.
Empiriniai tyrimai didesnį santykių iširimą tarp labai jaunų sutuoktinių sieja su susijusiais nepalankiais veiksniais — žemesniu išsilavinimu, nestabiliu užimtumu, ribotomis pajamomis — tuo tarpu vėliau sudarytos santuokos pasinaudoja išteklių kaupimu ir selektyvesniu partnerio pasirinkimu. Sąveikos kokybė, konfliktų valdymas ir bendros investicijos tarpininkauja rezultatams; tarptautinė ir kohortinė variacija rodo, kad kontekstas ir matavimas formuoja stebimus amžiaus ir skyrybų dėsningumus.
Praktinės išvados: į ką atkreipti dėmesį ir kaip sumažinti riziką
Remiantis empiriniais dėsningumais, o ne vien amžiumi, praktinės rekomendacijos pabrėžia keičiamus rizikos veiksnius — finansinį stabilumą, išsilavinimą, komunikacijos įgūdžius ir bendrus tikslus — nes būtent jie tarpininkauja didžiajai daliai stebimos sąsajos tarp santuokos sudarymo amžiaus ir jos iširimo.
Įvertinkite bendrus finansus, užimtumo trajektorijas ir skolas; atidėjimas, leidžiantis pagerinti ekonominę padėtį, sumažina stresorius, siejamus su išsiskyrimu.
Investuokite į konfliktų valdymo mokymus ir struktūruotas komunikacijos praktikas, kurios, kaip rodo tyrimai, mažina išsiskyrimo rodiklius.
Prieš santuoką suderinkite lūkesčius dėl vaikų, vaidmenų ir ilgalaikių tikslų.
Stebėkite išorinį spaudimą — šeimos, religijos, socioekonominius suvaržymus — kurie gali maskuoti problemas.
Teikite pirmenybę išmatuojamiems stabilumo ir sąveikos kokybės pagerinimams, o ne „idealaus“ amžiaus siekimui.
