Mokslininkų skaičiavimai rodo aiškią ir neišvengiamą tiesą: mūsų planeta turi baigtinį gyvavimo laiką. Žemės galutinis kataklizmas ištiks maždaug po 5 milijardų metų, kai Saulė išeikvos savo kuro atsargas ir pradės dramatiškus pokyčius. Bet kas tiksliai nutiks ir ar yra bent menkiausia vilties kibirkštis?
Kada Saulė sunaikins Žemę
Tyrėjai apskaičiavo, kad lemiamas momentas ateis maždaug po 5 milijardų metų. Šis skaičius paremtas žvaigždžių evoliucijos modeliais ir stebėjimais, kaip elgiasi panašios į Saulę žvaigždės savo gyvavimo pabaigoje.
Įdomu tai, kad mokslininkai remiasi ne tik teoriniais modeliais. NASA TESS kosminis teleskopas stebėjo apie 15 000 šviesumo kreivių ir aptiko aiškų dėsningumą: aplink išsivysčiusias žvaigždes beveik nėra artimų planetų. Tai rodo, kad planetos tiesiog prarytos savo žvaigždžių.
Tiesa, tikslus momentas ir mechanizmas vis dar yra mokslinių diskusijų objektas. Neapibrėžtumai kyla dėl tidalinio energijos išsisklaidymo, žvaigždės masės netekimo greičio ir kitų sudėtingų procesų.
Kaip Saulė taps raudonuoju milžinu
Šiuo metu Saulė yra vadinamojoje pagrindinėje sekoje – stabilioje fazėje, kai žvaigždės branduolyje vandenilis virsta heliu. Ši fazė trunka apie 10 milijardų metų, ir Saulė jau praleido maždaug pusę šio laiko.
Kai branduolyje baigsis vandenilis, prasidės dramatiški pokyčiai. Susiliejimo reakcijos persikels į aplinkinį sluoksnį, o inertinis helio branduolys pradės trauktis. Temperatūra ir ryškumas kils, o Saulės spindulys išsiplės keliasdešimt ar net šimtus kartų.
Mūsų Saulė taps raudonuoju milžinu – milžiniška, bet santykinai vėsia žvaigžde, kurios paviršius gali pasiekti dabartinę Merkurijaus ar net Veneros orbitą.
Paslaptingos potvynio jėgos, kurios gali praryti planetą
Didėjant Saulės spinduliui, potvynio (tidalinės) jėgos tarp žvaigždės ir planetos stiprėja ne tiesiškai, o eksponentiškai. Šios jėgos ištraukia orbitinį kampinį momentą ir paverčia jį žvaigždės sukimusi bei šiluma.
Praktiškai tai reiškia, kad planetos orbita ima mažėti – planeta pamažu spirale artėja prie žvaigždės. Kuo arčiau žvaigždė, tuo stipresnės jėgos, tuo greitesnis kritimas. Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti beveik neįmanoma.
Mokslininkai skaičiuoja, kad raudonojo milžino fazėje orbitinio nusileidimo laikas gali sutrumpėti nuo milijardų metų iki vos kelių milijonų. Būtent todėl aplink išsivysčiusias žvaigždes taip retai randama artimų planetų – jos tiesiog neišgyvena.
Ar Žemė galėtų išgyventi
Teoriškai yra vienas scenarijus, kuris galėtų išgelbėti Žemę nuo tiesioginio prarijimo. Kai Saulė taps raudonuoju milžinu, ji neteks dalies masės per žvaigždės vėją. Dėl to Žemės orbita galėtų išsiplėsti ir planeta atitrūktų nuo mirštančios žvaigždės.
Deja, modeliavimas rodo, kad išlikimo tikimybė artima nuliui pagal vidutines prielaidas. Tik esant itin specifinėms sąlygoms – labai mažam potvynio efektyvumui ir didesniam nei tikėtasi masės netekimui – išsigelbėjimas būtų įmanomas.
Bet net jei Žemė kažkaip išvengtų tiesioginio prarijimo, tai nebūtų pergalė. Intensyvi spinduliuotė visiškai sterilizuotų planetos paviršių. Išliktų uoliena, bet ne gyvybė – nei ekosistemos, nei jokios biosignalai.
Išvada
Žemės pabaiga po 5 milijardų metų atrodo neišvengiama, tačiau tai tikrai ne priežastis panikuoti. Šis laiko tarpas yra toks astronomiškai ilgas, kad per jį gali įvykti bet kas – nuo žmonijos išnykimo dėl visai kitų priežasčių iki mūsų evoliucijos į kažką, ko šiandien net įsivaizduoti negalime. O galbūt mūsų palikuonys jau seniai bus palikę Žemę ir įsikūrę kitose planetose, orbitose aplink jaunesnes žvaigždes.
