Kai tinklas – ne tik įrankis, bet ir gyvenimo būdas
Yra tokių vietų Lietuvoje, kur laikas juda kitaip. Nemuno delta – viena iš jų. Čia, tarp nendrių ir seklių kanalų, vis dar galima sutikti žmogų, kuris sėdi ant suolelio prie namų ir rankose laiko adatą su siūlu. Ne siuva drabužius – siuva tinklą. Ir tai nėra nostalgiškas performansas turistams. Tai tiesiog darbas, kaip ir visada buvo.
Kalbėjausi su keliais žvejais iš Rusnės ir Ventės apylinkių, ir pirmiausia, kas krenta į akis – jie visiškai nesuvokia savęs kaip „paskutinių”. Jiems tai tiesiog normalu. „O kaip kitaip?” – klausia vienas iš jų, vyras per šešiasdešimt, kurio pirštai juda per akutes taip greitai, kad akys vos seka. Jam niekada neatėjo į galvą, kad šis mokėjimas gali būti kažkas reto.
Ką reiškia mokėti siūti tinklą
Pirma, reikia suprasti – tai nėra tas pats, kas nupirkti tinklą parduotuvėje ir jį pataisyti. Rankų darbo tinklas siuvamas nuo nulio: parenkamas siūlo storis pagal žuvies rūšį, skaičiuojamos akutės, reguliuojamas jų dydis. Silkei – vienas dydis, starkiui – visai kitas. Lydekoms – dar kitoks. Ir visa tai žvejas žino ne iš knygos, o iš to, ką jam rodė tėvas, o tėvui – jo tėvas.
Vienas iš vyresnių žvejų pasakojo, kad geriausias laikas tinklams siūti buvo žiema – kai ledu neplauksi, kai lauke šalta, sėdi viduje ir dirbi. Per žiemą galėdavo pasiūti kelis pilnus tinklus. Dabar tų žiemų nebėra tokių – ir laiko tarsi daugiau, bet kažkaip tinklų siuvama mažiau.
Technologija čia irgi įdomi. Naudojama speciali medinė arba plastikinė adatėlė – ji panaši į šaudyklę audimo stakle. Ant jos suvyniojamas siūlas, ir ta adatėle audžiamas tinklas akutė po akutės. Skamba paprasta, bet išmokti reikia mėnesių, o tobulinti – metų.
Kodėl tai nyksta – ir ar tikrai nyksta
Čia reikia būti sąžiningam: jaunų žmonių, kurie siuva tinklus rankomis, tikrai mažai. Galima suskaičiuoti ant pirštų. Pramoniniai tinklai yra pigūs, greitai prieinami, ir daugeliui žvejų tiesiog logiška juos pirkti. Laiko taupymas realus.
Bet yra niuansas. Keli žvejai, su kuriais kalbėjausi, tvirtino, kad rankų darbo tinklas tarnauja ilgiau, jei žinai, kaip jį prižiūrėti. Ir kad tam tikrose vietose – sekliuose kanaluose, tarp nendrių – rankų darbo tinklas elgiasi kitaip, geriau. Gal tai tiesa, gal tradicijos gynimas. Bet jiems tai svarbu.
Įdomiausia, kad keli jauni žmonės iš didesnių miestų pastaruoju metu važiuoja į deltą specialiai išmokti šio amato. Ne tam, kad taptų žvejais – tiesiog nori mokėti. Kažkas panašaus į tai, kaip miesto žmonės mokosi kepti duoną ar pinti krepšius. Ar tai išgelbės amatą? Vargu. Bet bent jau žinios neišnyks visiškai.
Tarp vandens ir siūlo – kas lieka
Žiūrint į žmogų, kuris siuva tinklą, sunku nepajauti kažko, kas sunkiai apibūdinama žodžiais. Tai nėra sentimentalumas dėl „gerų senų laikų” – tie laikai buvo sunkūs, ir žvejai patys pirmieji tai pasakys. Tai kažkas kita – gal supratimas, kad tam tikros žinios yra labai konkrečios, labai susietos su vieta ir vandeniu, ir kai jos išnyksta, išnyksta kažkas, ko negalima atkurti iš YouTube video.
Nemuno delta yra vieta, kuri visada gyveno savo ritmu. Potvyniai, migracija, sovietmetis, nepriklausomybė – viskas praėjo per šias salas ir kanalus, ir žmonės prisitaikė. Rankų darbo tinklai išgyveno viską. Gal išgyvens ir šį kartą – ne kaip masinis reiškinys, bet kaip kažkieno asmeninis pasirinkimas, kaip žinojimas, kurį vienas žmogus perduoda kitam. To, matyt, ir pakanka.
