Kas trečias sodininkas skundžiasi tuo pačiu: braškės noksta, raudonuoja — ir dingsta. Paukščiai jas randa greičiau nei šeimininkas. Viena ryta lysvė pilna vaisių, kitą — tik nulestos likučiai ir numestos koteliai. O sprendimas nereikalauja nei brangių medžiagų, nei pusės dienos darbo.
Kodėl paukščiai laimi
Paukščiai mato raudoną spalvą geriau nei žmonės. Prinokusi braškė jiems — kaip šviesoforas: ryški, matoma iš toli, neatsispiriama. Ir jie ateina ne po vieną — ateina būriais. Per vieną rytą būrys varnėnų ar strazdų gali nulesyti pusę lysvės. O ryte — nes vaisiai drėgni nuo rasos ir minkštesni, lengviau lesiami.
„Aš vieną rytą skaičiavau — per valandą atskrido ir nuskrido gal dvidešimt paukščių,” — rašė viena sodininkė. „Po to liko gal trečdalis vaisių. Ir tie — apkapoti, nebenaudojami.”
Baidyklės, blizgančios juostos, seni kompaktiniai diskai — visa tai veikia kelias dienas, kol paukščiai pripranta. Po savaitės jie sėdi ant baidyklės peties ir lesa braškes tiesiai po ja. Reikia fizinio barjero. Kažko, per ką nepraskris.
Pirmas būdas: siūlų tinklas
Paprasčiausias ir pigiausias variantas — tamsi poliesterinė arba nailoninė gija, ištempta kryžminiu raštu virš lysvės.
Keturiuose lysvės kampuose įkalami mediniai kuolai — septyniasdešimties centimetrų ilgio, dvidešimt penki centimetrai žemėje. Kas metrą išilgai eilės — papildoma atrama. Tarp kuolų tempiama gija — keturiasdešimt centimetrų virš augalų, kryžminiu raštu, paliekant penkiolikos centimetrų tarpus.
Tamsi gija paukščiams sunkiai matoma — jie tiesiog jos nemato iš oro. Atskrenda, atsitrenkia ir išsigąsta. Kontaktas su nematomu barjeru sukelia stiprų streso atsaką — po kelių bandymų jie nustoja skristi prie tos lysvės ir ieško lengvesnio taikinio kitur.
Visas procesas užtrunka penkiolika dvidešimt minučių. Reikia plaktuko, kuolų ir ritės siūlų. Kaina — keli eurai. Efektas — iki devyniasdešimties procentų derliaus apsaugota.
Antras būdas: smulkus tinklas
Jei paukščiai ypač atkaklūs arba lysvė didelė — smulkus plastikinis tinklas yra patikimesnis barjeras. Jis dengia visą lysvę — nuo viršaus iki žemės, be jokių tarpų.
Tinklas tvirtinamas prie tų pačių medinių kuolų. Kraštai pritvirtinami prie žemės segėmis arba akmenimis — kad paukščiai negalėtų palįsti iš apačios.
„Tinklą dedu kiekvieną pavasarį, kai braškės pradeda raudonuoti,” — dalijosi vienas sodininkas. „Nuimu, kai derlius baigtas. Tas pats tinklas tarnauja tris ketverius metus, jei žiemą jį susuku ir paslėpiu nuo saulės.”
Svarbu palikti pakankamai erdvės tarp tinklo ir augalų — kad lapai ir vaisiai nebūtų prispausti ir galėtų kvėpuoti. Keturiasdešimt centimetrų nuo viršutinių lapų — minimumas. Ir dar viena detalė — tinklas turi būti įtemptas, ne kabantis. Plevėsuojantis tinklas paukščiams ne kliūtis, o sūpynės.
Viena klaida, kuri viską sugadina
Abu būdai veikia tik tada, kai barjeras sandarus. Vienas tarpas kampe, viena nepritvirtinta vieta — ir paukščiai ją randa per valandą. Jie protingi, kantrūs ir turi visą dieną.
Kraštai turi būti pritvirtinti prie žemės be išimčių. Kampai — užlenkti ir prispausta akmenimis ar segėmis. Jokių pakabintų gabalų, kurie plevėsuoja vėjyje — tai ne barjeras, o kvietimas.
„Pernai palikau vieną kampą neužspaustą,” — prisipažino vienas sodininkas. „Ryte radau tris paukščius viduje, kurie net negalėjo surasti kelio atgal.”
Artimiausia diena, kai braškės pradės rausti — geriausia diena įkalti kuolus. Kuo anksčiau barjeras stovi, tuo mažiau vaisių prarandate. Dvidešimt minučių dabar gali išsaugoti savaitę derliaus vėliau.
