Stovėjau prie durų ir šaukiau katę jau penktą minutę. Ji sėdėjo ant tvoros, žiūrėjo tiesiai į mane ir nė nekrustelėjo. Kaimynas, stebėdamas šį vaizdą, pasiūlė: „Pabandyk aukštesniu balsu.” Pagalvojau – juokauja. Bet pabandžiau. Katė nušoko nuo tvoros ir atėjo per penkias sekundes.
Pasirodo, katės ne ignoruoja – jos tiesiog nereaguoja į garsus, kurie joms nieko nereiškia. Ir tai, kaip jūs šaukiate, svarbu daug labiau, nei ką šaukiate.
Kodėl aukštas tonas veikia, o žemas – ne
Katės yra smulkių grobių medžiotojos. Jų klausa per evoliuciją prisitaikė prie aukštesnio dažnio garsų – pelių cypsėjimo, paukščių čiulbėjimo, vabzdžių zvimbimo. Šie garsai katės smegenyse siejasi su dėmesiu, susidomėjimu ir veiksmu.
Kai šaukiate žemu, autoritatingu balsu – katė girdi kažką panašaus į grėsmę ar triukšmą. Ne kvietimą. Tyrimai rodo, kad katės yra dėmesingesnės ir labiau linkusios reaguoti į ramų, melodingą, aukštesnio tono balsą. Tai nereiškia, kad reikia cypti – tiesiog pakelti toną ir kalbėti švelniau, nei kalbėtumėte su šunimi.
Garsus, įtemptas balsas mažina katės norą prieiti. Ji tai interpretuoja ne kaip kvietimą, o kaip signalą laikytis atokiau.
Vienas vardas – vienas garsas – vienas rezultatas
Antra dažna klaida – naudoti kelis vardo variantus. „Murkė”, „Murkute”, „Kačiuk” – jums tai tas pats, bet katei tai trys skirtingi garsai. Ji nežino, kuris iš jų reiškia „eik čia.”
Tyrimai patvirtina: katės atpažįsta savo vardą ir atskiria jį nuo kitų žodžių. Bet tik tada, kai tas vardas skamba visada vienodai. Kiekvienas pakartojimas stiprina nervinius ryšius smegenyse. Kiekviena variacija juos silpnina.
Pasirinkite vieną vardo formą ir naudokite ją visi namų ūkio nariai – be išimčių. Per kelias savaites katė pradės reaguoti patikimiau nei bet kada anksčiau. Pradėkite treniruotis ramioje aplinkoje, kur mažai dirgiklių, ir tik palaipsniui didinkite sudėtingumą – kieme, su kitais gyvūnais šalia, su triukšmu fone.
Atlygio laikas – sekundės, ne minutės
Trečias žingsnis – apdovanojimas iškart po reakcijos. Kai katė ateina pašaukta – skanėstas ar mėgstamas žaislas turi atsirasti per kelias sekundes. Ne po minutės, ne „palauk, paimsiu iš spintelės.” Sekundės. Tik taip smegenys susieja garsą su teigiamu rezultatu.
Iš pradžių apdovanokite kiekvieną kartą. Vėliau – kas antrą, kas trečią. Tyrimai rodo, kad kintančios atlygio schemos – kai katė nežino, ar gaus skanėstą, bet tikisi – palaiko elgesį ilgiau nei nuspėjamos. Tai tas pats principas, kuriuo veikia lošimo automatai – tik čia jis tarnauja geram tikslui.
Ir dar viena svarbi taisyklė: niekada nešaukite katės vardu prieš nemalonų įvykį – veterinaro vizitą, nagų karpymą, maudynę. Jei vardas siejasi su stresu – katė pradės jo vengti sąmoningai. Naudokite vardą tik teigiamuose kontekstuose, ir jis taps kvietimu, į kurį katė norės reaguoti.
O aš dabar šaukiu katę aukštesniu balsu, vienu vardu ir su skanėstu rankoje. Ji ateina per penkias sekundes. Nors, žinoma, tik tada, kai jai pačiai patogu.
