Spalvota kempinė atrodo kaip smulkmena, bet būtent nuo jos dažnai priklauso, ar puodas liks lygus, ar ant jo atsiras smulkių žymių. Skirtingos spalvos reiškia skirtingą šiurkštumą, todėl verta į tai žiūrėti rimčiau.
Ką reiškia spalvos
Raudonos kempinės yra vidutinio kietumo. Jų šiurkštesnis sluoksnis padeda šalinti apnašas nuo virdulių ir įsisenėjusias dėmes nuo lėkščių, bet keramika nuo jų nenukenčia. Toks variantas tinka kasdieniam indų plovimui, kai reikia balanso tarp švelnumo ir jėgos.
Žalios kempinės yra kietesnės. Jos gerai susitvarko su pridegusiais likučiais ant skardų, keptuvių ir puodų, tačiau stiklui, porcelianui ar dengtam paviršiui jos per grubios. Tokiai kempinei geriausia palikti sunkiausius darbus.
Geltonos kempinės skirtos jautresniems paviršiams. Jos tinka porcelianui, plonam stiklui, krištolui ir dekoruotai tarai. Minkštesnė struktūra leidžia nuplauti nešvarumus be braižymo, todėl tokios kempinės praverčia ir prie brangesnių indų.
Mėlynos kempinės pagal savybes panašios į geltonas. Jos ypač tinka stiklui, bokalams, stiklainiams ir dėžutėms, kai svarbu, kad paviršius liktų skaidrus ir be dryžių. Dėl švelnaus sluoksnio jos nepalieka žymių ir dirba labai tyliai, be bereikalingo šiurkštumo.
Juodos kempinės yra pačios kietžiausios. Jos padeda, kai reikia nuvalyti stipriai pridegusius paviršius, groteles ar metalines detales, kur paprastos priemonės jau nepadeda. Tačiau emaliui, teflonui ir kitiems jautriems paviršiams jos netinka, nes rizika pažeisti dangą yra per didelė.
Jei namuose yra bent trys skirtingo kietumo kempinės, darbas tampa paprastesnis. Minkštos tinka stiklui ir porcelianui, vidutinės kasdieniams indams, o kietos paliekamos ten, kur susikaupia riebalai ir pridegimai. Toks pasirinkimas saugo indus ir leidžia mažiau vargti prie kriauklės.
