Kiekvieną dieną laikome rankose monetas ir net nesusimąstome apie smulkmenas. Bet jei atidžiau pažvelgtumėte į dešimties ar penkiasdešimties centų monetą, pastebėtumėte – jos kraštas nėra lygus. Jį dengia smulkūs, reguliarūs grioveliai.
Kodėl jie ten? Daugelis pagalvotų – tikriausiai dekorui. Arba kad moneta geriau laikytųsi pirštų. Tačiau tikroji priežastis visiškai kitokia. Ji siekia šimtmečius ir susijusi su vagystėmis, apgavystėmis ir kova už pasitikėjimą pinigais.
Ši smulkmena, kurią daugelis net nepastebi, kadaise išgelbėjo ekonomikas nuo chaoso.
Kai monetos buvo iš tikro aukso
Norint suprasti griovelius, reikia grįžti į laikus, kai monetos buvo kalamos iš tauriųjų metalų – aukso ir sidabro. Monetos vertė buvo tiesiogiai susijusi su metalo svoriu. Sidabrinė moneta buvo verta tiek, kiek svėrė sidabro.
Ir čia prasidėjo problemos. Žmonės suprato, kad galima nupjaustyti ar nuskusti mažytį metalo kiekį nuo monetos krašto – taip mažai, kad akimi nepastebėsi – ir grąžinti ją į apyvartą. Nupjaustytus gabaliukus išlydydavo ir parduodavo.
Ši praktika vadinosi monetų karpymu (angl. clipping). Ji buvo tokia paplitusi, kad sukėlė tikras ekonomines krizes. Apyvartoje cirkuliavo vis lengvesnės monetos, žmonės prarado pasitikėjimą pinigais, o pilno svorio monetas ėmė kaupti – jos tiesiog dingo iš apyvartos.
Sprendimas, pakeitęs viską
Ilgą laiką monetos buvo kaliamos rankomis. Metalinis ruošinys būdavo dedamas tarp dviejų štampų ir trenkiamas plaktuku. Dėl to kraštai būdavo nelygūs, nereguliarūs – ir puikiai tiko karpymui, nes bet kokie nupjaustymui pažymėti tiesiog susimaišydavo su natūraliais netobulumais.
Perversmas įvyko XVI–XVII amžiuje, kai atsirado sraigtinis presas ir specialus įrankis – monetų apvadas (angl. collar). Apvadas – tai sukietintas žiedas su grioveliais viduje, į kurį dedamas metalinis ruošinys prieš kalimą. Kai štampai sutrenkia metalą, jis išstumiamas į apvado griovelius ir suformuoja tuos pačius griovelius ant monetos krašto.
Genialumas slypi paprastume: jei kas nors bandytų nupjaustyti nors mažiausią gabalėlį – grioveliai būtų pažeisti. Klastotė taptų akivaizdi.
Isaacas Newtonas ir monetų reforma
Taip, tas pats Newtonas, kuris atrado gravitaciją. 1696 metais jis tapo Karališkosios monetų kalyklos vadovu ir ėmėsi kovoti su monetų klastojimu ir karpymu.
Newtono reformos įtvirtino griovelius kaip standartą. Jis suprato, kad techninės apsaugos priemonės veikia geriau nei bausmės – nors už monetų klastojimą tuo metu grėsė mirties bausmė.
Vėliau atsirado dar sudėtingesni sprendimai: krašto užrašai, simboliai, pertraukiami grioveliai. Visa tai padarė klastojimą vis sunkesnį ir brangesnį.
Kodėl grioveliai išliko iki šiandien
Šiuolaikinės monetos seniai nebėra iš aukso ar sidabro. Jų karpymas būtų beprasmis – metalas beveik nieko nevertas. Tad kodėl grioveliai vis dar egzistuoja?
Pirma – apsauga nuo padirbinėjimo. Net ir šiandien grioveliai apsunkina klastojimą. Norint pagaminti tikrovišką padirbinį, reikia ne tik atkurti averso ir reverso vaizdus, bet ir tikslų griovelių skaičių bei išdėstymą. Tai papildoma kliūtis.
Antra – mašinų atpažinimas. Automatai, pardavimo aparatai ir bankomatai naudoja kraštų tekstūrą kaip vieną iš būdų atpažinti monetas ir atskirti jas nuo padirbinių.
Trečia – prieinamumas. Silpnaregiams žmonėms grioveliai padeda liečiant atskirti skirtingo nominalo monetas. Tai svarbus įtraukumo aspektas.
Ketvirta – tradicija. Žmonės priprato prie tam tikros monetų išvaizdos. Grioveliai signalizuoja vertę ir autentiškumą – tai vizuali kalba, kurią visi supranta.
Ne visos monetos turi griovelius
Jei pažvelgsite į mažesnio nominalo monetas – vieną ar du centus – pamatysite, kad jų kraštai lygūs. Tai ne atsitiktinumas.
Griovelių gamyba kainuoja. Mažos vertės monetoms ši papildoma apsauga tiesiog neapsimoka – niekas jų nekarpys ir retai kas padirbinės. Todėl monetų kalyklos taupydamos palieka jų kraštus lygius.
Didesnio nominalo monetos – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt centų, eurai – beveik visada turi griovelius arba kitokias krašto tekstūras.
Įdomūs faktai
JAV dešimtcentė moneta turi lygiai 118 griovelių, ketvirtis dolerio – 119, pusė dolerio – apie 150. Šie skaičiai nėra atsitiktiniai – jie standartizuoti ir padeda identifikuoti monetas.
Kai kurios šiuolaikinės monetos turi ne tik griovelius, bet ir krašto užrašus. Pavyzdžiui, britų svaras turi užrašą „DECUS ET TUTAMEN” – „Puošmena ir apsauga”.
Euro monetos turi skirtingas krašto tekstūras priklausomai nuo nominalo ir šalies – tai padeda jas atpažinti net nežiūrint.
Nuo apsaugos iki simbolio
Tai, kas kadaise buvo būtina apsaugos priemonė, šiandien tapo dalimi to, kaip suvokiame pinigus. Grioveliai ant monetų kraštų – tai šimtmečių kovos su klastojimu pėdsakas, kuris išliko net tada, kai pradinė priežastis tapo nebeaktuali.
Kitą kartą, kai laikysite monetą rankoje, pabandykite pajusti tuos griovelius. Už jų slypi istorija apie vagis, reformatorius, išradėjus ir kovą už pasitikėjimą – kovą, kuri tęsiasi iki šiol.
