Ji stebėjo, kaip eilės susigulėjo saulės nušviestame vagos ruože, tarsi daržas visada būtų žinojęs savo paskirtį. Dirva, puri ir patręšta kompostu, laikė šilumą ir svetingumą; kuolai kilo lyg tylūs pažadai vijokliams. Vanduo buvo duodamas giliai ir saikingai, trąšos – ribotai, o ankštys pasirodė nuosekliai dosnios. Išdėstymas turėjo paprastą logiką – mažas daržo derinimas, kuris pasiteisino – ir atrodė verta patyrinėti, kas dar turėjo įtakos.
Geriausios pupelių auginimo vietos sode: dirvožemis, drenažas ir ko reikėtų vengti
Renkantis vietą pupelėms, pirmenybę teikite lengvam, gerai drenuotam dirvožemiui – ten, kur vanduo greitai susigeria, o ne telkšodamas užsistovi – nes pupelės prastai auga molyje, kuris sulaiko drėgmę ir lemia nesveikas šaknis.
Sodininkas apžvelgia sklypą, ieškodamas aukštesnių, vėjuotų vietų, atokiau nuo duburių, kuriose užsilaiko lietaus vanduo.
Pupelės mėgsta dirvą, negausią azoto; jos pačios jį fiksuoja, todėl venkite pertręštų lysvių. Idealiausios vietos – ten, kur pernai augo pomidorai, bulvės ar bastutiniai, nes tokios maisto medžiagos ypač tinka ankštinėms kultūroms.
Jei po liūčių vanduo užsistovi, rinkitės kitą vietą.
Praktiškas stebėjimas – saulė, drenažas, vidutinis derlingumas – duoda tvirtas vijoklines pupeles ir paprastą, malonų derlių.
Dirvos paruošimas: rudens rekomendacijos ir greiti pavasario sprendimai
Vėsiam rudens orui įsivyravus ir sodui rimstant, dirvos paruošimas pavasarinėms pupelėms reiškia pagrindų sutvarkymą gerokai prieš sėją: įdirbant humusą ar gerai perpuvusį mėšlą, įterpiant dozuotą amonio salietros ir dvigubo superfosfato kiekį bei koreguojant pH ar kalio kiekį dolomitine kalkėmis arba kalio karbonatu, sukuriama subalansuota sėjamoji lysvė, kuri vėliau padeda išvengti rūpesčių.
Rudenį, įdirbant lengvas, gerai drenuojamas lysves ir vengiant suplūktų molio dirvų, išvengiama užmirkimo.
Jei pritrūko laiko, greitas pavasarinis sprendimas – lengvai įmaišyti kompostą šakėmis, paviršiuje paberti subalansuotų granuliuotų trąšų ir grėbliu išlyginti iki smulkios struktūros – paruošia sėjos zoną nepažeidžiant būsimo azoto fiksavimo.
Sodinimo planas: laikas, atstumai, sėklų parinkimas ir derliaus nuėmimo laikas
Dažnai sodininkai pastebi, kad sėkmingi pupelių derliai labiau priklauso nuo laiko ir paprastų pasirinkimų nei nuo didžiulių pastangų; aiškus sodinimo planas nustato sėjos datas pagal vietines šalnas ir dirvos šilumą, parenka krūminių ar vijoklinių veislių tipą pagal erdvę ir atramas, išdėsto sėklas taip, kad būtų suderintas oro cirkuliavimas ir derlius, ir numato derliaus nuėmimo laikotarpius, kad ankštys būtų skinamos esant didžiausiam minkštumui, o ne paliekamos pernokti.
Praktiškas grafikas prasideda po paskutinių šalnų, kai dirva sušyla; sėkite krūmines pupeles tankiau, kad greitai sulauktumėte derliaus, o vijoklines pupeles – 15–20 cm tarpais eilėse ir naudokite atsparias sėklas pakartotinei sėjai.
Skinkite jaunas ankštis dažnai, kad paskatintumėte tolesnį derėjimą.
Laistymas, atramos ir tręšimas (venkite perteklinio azoto)
Kai aiškus sodinimo planas nustato sėjos datas ir atstumus, dėmesys krypsta į tai, kaip išlaikyti pupeles sudrėkintas, stačias ir tinkamai pamaitintas – bet nepertręštas.
Laistykite gausiai, bet rečiau, leisdami viršutiniam dirvos sluoksniui tarp laistymų išdžiūti, kad šaknys ieškotų drėgmės giliau; venkite permirkusių molio kišenių, kurios supūdo šaknis.
Iš anksto paruoškite virves, kuolus ar tipius, kad vijoklinės pupelės galėtų kopti, o ne skleistis ir susipinti.
Tręškite saikingai: venkite azoto gausių trąšų, nes pupelės pačios fiksuoja azotą; lengvas komposto ar fosforo turtingų trąšų pabėrimas prie augalų žydėjimo metu padeda geriau megzti ankštis.
Stebėkite augalus, reguliuokite laistymą po lietaus ir džiaukitės tolygiu, subalansuotu augimu.
Pupelių auginimo problemų sprendimas ir ką sodinti po jų
Keletas aiškių požymių gali įspėti sodininką, kad pupelių augalai prastai auga, ir žinant juos lengva nuspręsti dėl taisomųjų veiksmų ir vėlesnių kultūrų.
Gelstantys lapai, skurdus augimas, vystimas, nors dirva drėgna, arba šaknų puvinys rodo prastą drenažą ar suslėgtą molį; amarai ir lapų dėmėtligė – kenkėjų ar grybelines problemas.
Priemonės: gerinti drenažą, perkelti augalus, pašalinti užkrėstus lapus ir vengti papildomo azoto.
Nuėmus derlių, rinkitės kultūras, kurios pasinaudos pupelių sukauptu azotu: lapines daržoves, bastutinius ar bulvinius.
Sukite sėjomainą, kad nesikauptų ligos, jei reikia, įterpkite komposto ir leiskite lysvei trumpai pailsėti prieš sodindami daug maisto medžiagų reikalaujančius augalus.
