Vijokliai auga kaip pašėlę – stori, sultingi, tamsiai žali lapai dengia visą lysvę. Žiedų irgi netrūksta. Tačiau agurkų – vos keli, ir tie patys keisti: stori kaip statinės, kreivi, o paragavus – jokio skonio. Vanduo vandenėlis.
Kaimynė stovi prie savo lysvės ir nesuprantamai žiūri. Juk viską darė teisingai – laistė dosniai, tręšė reguliariai, lysvė aukšta ir tvarkinga. Kodėl tada kiti sodininkai skinasi pilnus kibirus traškių, aromatingų agurkų, o jai tenka tik nusivylimas?
Problema ne ten, kur atrodo
Kai agurkų vijokliai auga pernelyg vešliai, bet vaisių mažai ir jie prasti – tai aiškus signalas. Augalas „persistengė” su žaluma ir „pamiršo” apie derlių. Dažniausiai tai reiškia vieną iš dviejų dalykų: per daug azoto arba per mažai kalio.
Azotas skatina lapų ir stiebų augimą. Kai jo per daug, augalas tiesiog negali sustoti – auga ir auga, bet vaisių beveik neužmezga. O tie, kurie užsimezga, būna stori, tuščiaviduriai ir be skonio.
Kalis, priešingai, atsakingas už vaisių formavimąsi, cukrų kaupimą ir skonį. Kai jo trūksta – agurkai auga netaisyklingos formos, jų sienelės silpnos, vidus tuščias, o skonis – niekinis.
Kaip atskirti vieną problemą nuo kitos
Jei vijokliai labai tamsiai žali, lapai didžiuliai ir gausūs, augimas tiesiog sprogstantis, bet vaisių beveik nėra – greičiausiai azoto perteklius. Augalas tiesiog „užsiėmė” vegetacija ir pamiršo reprodukciją.
Jei augimas normalus ar net vidutinis, bet vaisiai tuščiaviduriai, be skonio, netolygiai noksta – tai kalio trūkumas. Augalui tiesiog nepakanka medžiagų, kad suformuotų kokybišką derlių.
Idealiu atveju reikėtų atlikti dirvožemio analizę. Bet dažniausiai patyrę sodininkai atpažįsta problemą tiesiog pažvelgę į augalą.
Kodėl aukštos lysvės pavojingesnės
Kaimynė didžiavosi savo pakeltomis lysvėmis – jos gražios, tvarkingos, greitai įšyla pavasarį. Tačiau būtent jos gali būti dalies problemos priežastis.
Aukštos lysvės greičiau džiūsta, todėl laistoma dažniau. O dažnas laistymas išplauna kalį iš dirvožemio. Šis mineralas tirpus vandenyje ir lengvai nukeliauja žemyn, už šaknų zonos.
Be to, daugelis pakeltų lysvių substratų – su smėliu, perlitu, durpėmis – praskiedžia maistinių medžiagų koncentraciją. Tai reiškia, kad tręšti reikia dažniau ir tikslingiau nei įprastoje lysvėje.
O jei dar prie to pridedame dosnų laistymą – kalio nuostoliai tampa milžiniški.
Ką daryti dabar
Jei sezonas dar tęsiasi ir norite išgelbėti bent dalį derliaus, yra keletas skubių priemonių.
Pirma, sumažinkite laistymą. Ne visiškai nutraukite, bet pereikite prie mažesnių, dažnesnių dozių. Dirvožemis turi būti drėgnas, bet ne permirkęs.
Antra, patręškite kaliu. Kalio sulfatas arba paprasti medienos pelenai – abu variantai tinka. Paberkite aplink augalų šaknis ir lengvai įterpkite į dirvą. Venkite didelių vienkartinių dozių – geriau mažiau, bet dažniau.
Trečia, pridėkite fosforo. Jis taip pat svarbus vaisių formavimuisi. Superfosfatas ar kitos fosforo trąšos padės augalui nukreipti energiją į derlių.
Rezultatų tikėkitės per 7–14 dienų. Jei pagerėjimo nematyti – pakartokite nedideles korekcines dozes.
Kaip išvengti klaidos kitais metais
Kad problema nepasikartotų, reikia planuoti iš anksto.
Ruošdami pakeltąsias lyves, naudokite subalansuotą mišinį – priemolis, kompostas ir stambiasruktūrė medžiaga (stambaus smėlio, perlito ar senos žievės mulčio). Tai užtikrins ir gerą drenažą, ir maistinių medžiagų išlaikymą.
Jau rudenį arba anksti pavasarį įterpkite kalio ir fosforo šaltinius į dirvą. Medienos pelenai, kalio sulfatas, superfosfatas – visa tai galima dėti lysvės paruošimo metu.
Per sezoną stebėkite augalus. Kai prasideda žydėjimas ir ankstyvasis vaisių formavimasis – laikas papildomai patręšti kaliu. Tai kritinis momentas, kai augalui jo reikia daugiausiai.
Mulčiuokite lysvės paviršių – tai sumažins drėgmės garavimą ir leis rečiau laistyti, taip išsaugant kalį dirvožemyje.
Ir svarbiausia – nepasiduokite pagundai pertręšti azotu. Taip, augalai atrodys įspūdingai. Bet agurkų ant stalo nebus.
