Jis sukūrė vienus garsiausių paveikslų pasaulio istorijoje. Jo vardas tapo genialumo sinonimu. Ir vis dėlto Leonardo da Vinci paliko daugiau nebaigtų kūrinių nei bet kuris kitas Renesanso meistras. Istorikai ilgai bandė suprasti, kas slypėjo už šio paradokso – kodėl žmogus, galėjęs nutapyti bet ką, taip dažnai palikdavo drobes tuščias ir užsakymus neįvykdytus.
Atsakymas glūdi ne liguistame tingume ar talento stokoje. Priešingai – problema buvo visiškai priešinga. Leonardo turėjo savybę, kuri šiandien daugeliui atrodytų kaip privalumas, bet jam tapo tikra prakeiksmu.
Bruožas, kuris trukdė užbaigti darbus
Tai buvo nepasotinamas smalsumas. Leonardo protas niekada nerimavo. Vos tik pradėjęs vieną projektą, jis jau matydavo dešimt kitų problemų, kurias norėjo išspręsti. Jo užrašų knygose matomas aiškus modelis: pradėjęs tapyti altorių paveikslą, jis staiga persimesdavo prie anatomijos studijų, paskui prie skraidymo mechanikos, optikos ar inžinerijos.
Meistras dokumentavo viską, ką matė ir apie ką galvojo. Jis vadino tai componimento inculto – netvarkingu komponavimu. Tyrinėjimas jam visada buvo svarbesnis nei užbaigimas. Užsakovai laukdavo mėnesius ir metus, o Leonardo tuo metu piešė paukščių sparnus arba preparavo lavonus, norėdamas suprasti raumenų struktūrą.
Eksperimentai, kurie žlugdė šedevrus
Smalsumas pasireiškė ne tik temų kaita. Leonardo nuolat eksperimentavo su medžiagomis ir technikomis, dažnai su katastrofiškais rezultatais.
Garsiausia nesėkmė – Anghiario mūšis. Florencijos valdžia užsakė didžiulę freską Palazzo Vecchio salėje. Užuot naudojęs tradicinę freskos techniką, Leonardo išbandė naują aliejinių dažų ir tinko mišinį. Dažai tiesiog nubėgo nuo sienos. Darbas buvo pasmerktas.
Panašiai nutiko ir su kitais projektais. Jo temperos ir aliejaus mišiniai kartais džiūdavo per lėtai, kartais per greitai. Sala delle Asse lubų tapyba Milano pilyje sustojo dėl techninių problemų. Daugelis jo kūrinių tiesiog suiro, nes eksperimentinės medžiagos neatlaikė laiko.
Perfekcionizmas be ribų
Kitas smalsumą lydintis bruožas buvo obsesinis perfekcionizmas. Leonardo niekada nebuvo patenkintas rezultatu. Jis nuolat grįždavo prie jau užbaigtų darbų ir juos perdažydavo.
Geriausias pavyzdys – Mona Liza. Leonardo nešiojosi šį paveikslą su savimi beveik šešiolika metų, nuolat jį tobulindamas. Garsųjį sfumato efektą – švelnius, beveik nematiomus perėjimus tarp tonų – jis kūrė sluoksnis po sluoksnio, metai po metų. Paveikslas oficialiai niekada nebuvo perduotas užsakovui.
Politika ir rėmėjai
Prie vidinių priežasčių prisidėjo ir išorinės aplinkybės. Leonardo gyvenimas buvo nuolatinis kilnojimasis tarp Florencijos, Milano, Romos ir galiausiai Prancūzijos.
Apie 1482 metus jis persikėlė pas Ludoviką Sforcą Milane, palikdamas nebaigtus Florencijos projektus. 1494 metais prasidėjusi Prancūzijos invazija į Italiją sužlugdė Milano rūmus ir visus su jais susijusius užsakymus. Garsusis kolosalus bronzinis žirgas, kurį Leonardo projektavo Sforcų dinastijai, taip ir liko tik molinis modelis – bronza buvo panaudota patrankoms.
Vėliau meistras dirbo Cezariui Bordžijai kaip karinis inžinierius, o tai reiškė, kad tapyba vėl buvo atidėta. Finansinis nestabilumas, kintantys užsakovai ir politinė suirutė formavo modelį, kuriame pradžios buvo daug, o pabaigų – mažai.
Nebaigti šedevrai
Sąrašas įspūdingas. Išminčių pagarbinimas – didelė altoriaus kompozicija, kurioje iki šiol matosi parengiamieji piešiniai po dažų sluoksniu. Darbas sustojo, kai Leonardo išvyko į Milaną.
Šv. Jeronimas dykumoje – paveikslas, kuriame aiškiai matyti skirtingi užbaigtumo lygiai: vienur kruopščiai išdirbtos detalės, kitur tik eskizinės linijos.
Dešimtys piešinių su skraidymo aparatais, karinėmis mašinomis ir anatominėmis studijomis taip pat liko tik popieriuje. Leonardo suprojektavo dalykus, kurie buvo įgyvendinti tik po kelių šimtmečių, bet pats niekada nepastatė veikiančių prototipų.
Ko galime pasimokyti
Leonardo palikimas rodo paradoksą: ta pati savybė, kuri padarė jį genijumi, trukdė jam užbaigti darbus. Jo smalsumas leido matyti ryšius, kurių nematė niekas kitas. Bet tas pats smalsumas neleido sustoti ir padėti taško.
Šiuolaikiniams kūrėjams tai primena svarbią pamoką. Tyrinėjimo dvasia yra būtina, bet jai reikia ribų. Leonardo užrašų knygos rodo, kad jis kruopščiai dokumentavo viską – tai buvo jo stiprybė. Bet jam trūko to, ką šiandien vadintume projekto valdymu: aiškių terminų, prototipavimo etapų ir momento, kai reikia pasakyti „užbaigta”.
Genijus be disciplinos palieka pasauliui daugybę pradžių. Leonardo da Vinci mums paliko ne tik šedevrus, bet ir įspėjimą: net didžiausias talentas gali paskęsti savo paties galimybėse.
