Jei braškės duoda smulkias ir vandeningas uogas, dažniausiai kaltas ne vien oras. Šį augalą reikia maitinti trimis etapais, nes jam vienodai nereikia to paties ir pavasarį, ir žydėjimo metu, ir po derliaus. Kai tokia tvarka tampa įpročiu, krūmai laikosi stipriau, o uogos būna stambesnės ir saldesnės.
Pirma fazė, kai reikia išjudinti krūmus
Ankstyvą pavasarį braškėms pirmiausia reikia azoto. Tuo metu tinka karbamido tirpalas, mėšlo srutos arba paukščių mėšlo skiedinys. Karbamido užtenka 10 gramų 10 litrų vandens, o po kiekvienu krūmu pilu maždaug pusantro litro. Jei naudoju srutas, visada laikau saikingą normą, nes perteklius braškes tik pastorina lapais, bet ne uogomis.
Perdozavus azoto, krūmas pradeda leisti daug žalumos, o derlius būna vandeningas ir menkai saldus. Todėl šią fazę darau tik vieną kartą ir neskubu kartoti.
Antroji fazė, kai formuojasi uogos
Žydėjimo ir pumpurų metu braškėms reikia kalio ir boro. Čia labai gerai veikia pelenų užpilas, o boro rūgštį perku sodo prekių parduotuvėje. Du gramus miltelių ištirpinu 10 litrų šilto vandens ir vakare nupurškiu lapus. Taip geriau mezgasi žiedai, mažiau būna tuščių žiedų, o vaisiai auga tolygesni.
Jei purškiu braškes boro tirpalu, užsidengiu rankas ir neviršiju normos. Po tokio purškimo uogas prieš valgant visada nuplaunu, o skynimo neskubu tą pačią dieną. Pelenų užpilas dar ir šiek tiek mažina dirvos rūgštingumą, o braškėms tai labai patinka.
Trečioji fazė po skynimo
Kai uogos jau nuskintos, braškių nereikia palikti be priežiūros. Tuo metu dedu fosforo ir kalio trąšas be azoto, pavyzdžiui, superfosfatą arba mišinį su kalio sulfatu. Tokia mityba padeda krūmui sukrauti kitų metų žiedinius pumpurus ir geriau peržiemoti.
Būtent trečia fazė dažnai nulemia, kokį derlių gausi kitą sezoną. Jei po skynimo braškės gauna tik ramų, subalansuotą maitinimą, jos žiemą įeina stipresnės, o pavasarį atsigauna greičiau. Čia ir slypi visas triukas, kai norisi ne šiaip daug krūmų, o tikrai gerų uogų.
