Mediena lauke ar viduje per laiką praranda gražią spalvą. Vienur kaltas saulės spindulys, kitur drėgmė, dar kitur pelėsis. Todėl prieš ką nors tepant verta suprasti, kas būtent ją patamsino, nes nuo to priklauso, ar pakaks šlifavimo, ar reikės cheminio valymo.
Jei patamsėjimas tik paviršinis, dažnai užtenka švitrinio popieriaus ar šlifuoklio. Pirmiausia pašalinamas viršutinis sluoksnis, paskui paviršius išlyginamas smulkesniu abrazyvu. Taip mediena vėl tampa lygesnė ir šviesesnė be jokios sudėtingos chemijos.
Kai spalva įsigėrusi giliau, naudojama oksalo rūgštis. Nedidelis jos kiekis ištirpinamas šiltame vandenyje, tirpalas užtepamas ant medienos, palaukiama, kol poveikis suveiks, ir paviršius neutralizuojamas silpnu sodos tirpalu, o tada nuplaunamas švariu vandeniu. Tai veiksminga priemonė, bet ją reikia naudoti atsargiai.
Kalkės ir rūgštis, ne kartu, o paeiliui
Dar vienas būdas yra gesintų kalkių pienas. Tai šarminė suspensija, kuri padeda pašviesinti lentas, tačiau per didelė koncentracija gali pažeisti pluoštą. Todėl svarbu laikytis santykio ir nelaikyti jos ant paviršiaus per ilgai.
Dirbant su oksalo rūgštimi ar kalkėmis pravartu mūvėti pirštines ir akinius, o patalpą gerai pravėdinti. Kvapas nėra stipriausias dalykas čia, tačiau smulkios dalelės ir tirpalo purslai akių bei odos tikrai nedžiugina.
Jei mediena dar ir papilkėjusi nuo grybelio, vien tik paviršiaus pašviesinimo gali neužtekti. Tuomet reikia rinktis antiseptinę priemonę, kuri ne tik keičia spalvą, bet ir stabdo ligos plitimą. Kitaip dėmės greitai grįžta.
Geriausias rezultatas dažniausiai pasiekiamas derinant kelis žingsnius, pirmiausia šlifavimą, po to šviesinimą ir tada apsauginį sluoksnį. Taip lentos atrodo tvarkingiau ir apsauga išlieka ilgiau.
