Kai obuoliai ar kriaušės pradeda rudoti dar ant medžio, dažnas nurimsta per vėlai. Moniliozė plinta greitai, o iš pirmo žvilgsnio vienas puvėsio taškas gali reikšti kur kas didesnę bėdą.
Pirmi požymiai gana aiškūs, ant vaisiaus atsiranda rudos dėmės, jos plečiasi, o vėliau matosi baltos ar pilkos pagalvėlės. Vaisius minkštėja, praranda skonį ir arba nukrenta, arba sudžiūsta ant šakos. Tokie mumifikuoti vaisiai tampa pagrindiniu infekcijos židiniu kitam sezonui.
Viską reikia surinkti rankomis. Suirusius vaisius, tiek nukritusius, tiek kabančius ant šakų, geriausia sunaikinti, o ne palikti po medžiu. Rudenį ir anksti pavasarį nuo kamieno bei iš po lajos išnešk lapus ir kitus likučius, nes būtent jie palaiko grybo gyvybingumą.
Kita grandis yra genėjimas. Kai vainikas tankus, drėgmė laikosi ilgiau, saulė į vidų neprasiskverbia, todėl grybui ten labai patogu. Praretinta laja džiūsta greičiau ir ligai tampa daug sunkiau plisti.
Jei medį reikia purkšti, rinkis 1 proc. bordo mišinį ar kitą Lietuvoje registruotą fungicidą, bet naudok jį tik tais tarpsniais, kai vaisiai dar toli nuo skynimo. Vario sulfatas čia veikia kaip fungicido dalis, o ne kaip trąša. Purškiant mūvėk pirštines, neįkvėpk dulkių, o darbus planuok be vėjo.
Jei purškiami valgomi vaisiai, po tokios procedūros skirk bent 7-10 dienų iki skynimo ir prieš valgydamas vaisius juos gerai nuplauk. Taip sumažinsi likučių riziką ir kartu išsaugosi derlių.
