Kai vanduo atrodo švarus tik iš pirmo žvilgsnio, pavojus gali likti nepastebėtas gana ilgai. Kvapas, skonis ir skaidrumas pasako ne viską, todėl verta turėti paprastą patikros eigą, kurią galima atlikti namuose ir, jei reikia, laboratorijoje.
Ko pirmiausia ieškoti
Jei vanduo pradėjo skleisti pašalinį kvapą, tapo drumstas arba įgavo keistą poskonį, tai jau signalas. Kartais ant paviršiaus matyti plona plėvelė, o dugne susikaupia nuosėdos. Tokie požymiai nereiškia vieno konkretaus teršalo, bet rodo, kad vien akimis pasitikėti nevalia.
Patikimiausias kelias
Patį tiksliausią atsakymą duoda laboratorinis tyrimas. Mėginys turi būti paimtas į švarų sterilų indą ir kuo greičiau pristatytas į laboratoriją. Ten patikrina bakterijas, virusus, cheminius junginius ir kitus teršalus. Tokį tyrimą verta daryti bent kartą per metus, o jei vandens savybės pasikeičia, nelaukti kito sezono.
Greita patikra namuose
Pradinį vaizdą galima susidaryti ir namuose, naudojant testų juosteles. Jos parodo rūgštingumą, kietumą, nitratų kiekį ir kelis kitus svarbius rodiklius. Tai nėra laboratorijos pakaitalas, bet labai tinka tada, kai norisi suprasti, ar reikia rimtesnio tyrimo.
Kur dažniausiai slypi problema
Šulinys turi būti toliau nuo nuotekų, atliekų laikymo vietų ir kitų taršos šaltinių. Dangtis turi sandariai užsidaryti, o sienelės negali leisti paviršiniam vandeniui patekti į vidų. Jei planuojate naują šulinį arba senąjį gilinti daugiau nei 30 metrų, prieš darbus pasitikrinkite reikalavimus Lietuvos geologijos tarnyboje ir savivaldybėje.
Ką daryti radus taršą
Jei tyrimas rodo problemas, padeda vandens paruošimo sistema. Filtrus verta rinktis pagal konkretų užterštumą, o ne pagal reklamą. Po įrengimo juos reikia keisti laiku, nes kitaip apsauga greitai praranda prasmę.
Šulinio vanduo nėra vienkartinis rezultatas. Jis keičiasi nuo sezono, lietaus, dirvos judėjimo ir ūkio darbų aplink. Geriausia laikytis paprastos taisyklės, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai, bet kasmetinis tyrimas vis tiek reikalingas.
