Dvidešimt metų ji sėdėdavo prie lovų, prie kavos puodelių, prie langų su vaizdu į parkus. Klausdavo to paties klausimo: „Ko labiausiai gailitės?” Tikėjosi išgirsti apie karjerą, pinigus, namus. Bet atsakymas, kuris kartojosi dažniausiai, ją nustebino.
„Gailiu, kad nustojau judėti,” – sakė viena 92 metų moteris. „Ne bėgioti. Tiesiog – vaikščioti. Kiekvieną dieną galvojau: rytoj. O paskui kojos nustojo klausyti.”
Psichologė suprato, kad didžiausias apgailestavimas nėra apie tai, ką žmonės padarė. Jis apie tai, ko jie nebedarė.
Penki dalykai, kurių labiausiai gailisi sulaukę devyniasdešimties
Per tuos dvidešimt metų išryškėjo penki pasikartojantys motyvai. Ne visi jie tokie, kokių tikėtumėmės.
Pirmas: prarastas judėjimas. Ne sportas, ne maratonai – tiesiog kasdieniai pasivaikščiojimai, laiptai, sodas. Daugelis sakė, kad lūžis įvyko ne staiga, o tyliai: vieną dieną nustoji eiti, kitą – nebeišeini iš namų.
Antras: užmesti pomėgiai. Knygos, kurios liko neperskaitytos. Gitara, kuri dulkėjo spintoje. Daržas, kuris užžėlė. „Galvojau, kad dar spėsiu,” – sakė vienas vyras. „O paskui supratau, kad jau nebėra kam skaityti.”
Trečias: per daug taupyti. Ne išlaidauti – taupyti. Kelionės, kurios buvo atidėtos „kai turėsiu daugiau”. Vakarienės su draugais, kurios atrodė per brangios. „Dabar turiu pinigų,” – sakė 91 metų moteris. „Bet nebegaliu niekur nueiti.”
Ketvirtas: nepapasakotos istorijos. Prisiminimai, kurie liko tik galvoje. Vaikai ir anūkai, kurie niekada nesužinos, kaip seneliai sutiko, ką išgyveno, kuo tikėjo. „Norėjau parašyti. Norėjau papasakoti. Dabar sunku surinkti mintis.”
Penktas: neišspręsti santykiai. Sesuo, su kuria nesikalbėjo dešimt metų. Draugas, kurio taip ir neatleidо. Vaikas, su kuriuo nutolo dėl smulkmenos. „Pyktis atrodė toks svarbus. Dabar nežinau, dėl ko pykausi.”
Kodėl judėjimas – ne sportas, o laisvė
Psichologė pabrėžė, kad pirmasis apgailestavimas ją nustebino labiausiai. Ji tikėjosi išgirsti apie karjerą, meilę, pinigus. O žmonės kalbėjo apie kojas.
„Judėjimas jiems reiškė ne sveikatą – jis reiškė nepriklausomybę,” – paaiškino ji. „Galimybę pačiam nueiti į parduotuvę. Apsirengti be pagalbos. Išeiti į lauką, kai nori.”
Devyniasdešimtmečiai siejo praradimą su sprendimais, priimtais šeštojo ir septintojo dešimtmečio metu: kai nustojo vaikščioti, kai atsisakė laiptų, kai nusprendė, kad „jau per senas” mankštai. Raumenys, pusiausvyra ir ištvermė išseko ne dėl amžiaus – dėl nenaudojimo.
Gera žinia: net vėlyvame amžiuje galima atstatyti dalį to, kas prarasta. Kasdieniai pasivaikščiojimai, paprasti pusiausvyros pratimai, net sėdimos mankštos – viskas geriau nei nieko.
Taupymas, kuris pavogė gyvenimą
Viena 89 metų moteris pasakojo istoriją, kuri įstrigo psichologei ilgam.
„Visą gyvenimą taupiau kelionei į Italiją. Su vyru planavome – kai vaikai užaugs, kai išeisime į pensiją, kai bus tinkamas laikas. Vyras mirė prieš penkerius metus. Pinigai vis dar sąskaitoje. O aš nebegaliu pakelti lagamino.”
Ne visi apgailestavo dėl taupymo – kai kurie džiaugėsi finansiniu saugumu. Bet tie, kurie gailėjosi, kalbėjo apie tą patį: atidėliojimą. „Kai turėsiu daugiau.” „Kai bus pigesni bilietai.” „Kai vaikai išeis.”
Psichologė pastebėjo paradoksą: tie, kurie taupė daugiausia, dažnai gailėjosi labiausiai. Ne dėl pinigų – dėl patirčių, kurias galėjo nusipirkti, bet nenusipirko.
Istorijos, kurios išnyks kartu su jais
Vienas 94 metų vyras pasakė: „Mano anūkas nežino, kaip sutikau jo močiutę. Nežino, ką išgyvenau per karą. Nežino, kodėl emigravome. Visada galvojau – papasakosiu vėliau. Dabar sunku surinkti žodžius.”
Daugelis devyniasdešimtmečių jautė, kad jų istorijos – jaunystės nuotykiai, klaidos, meilės – išnyks kartu su jais. Ne todėl, kad niekas neklausė. Todėl, kad jie patys neskyrė laiko papasakoti.
Kai kurie pradėjo rašyti laiškus. Kiti įrašinėjo balso žinutes. Treti tiesiog skambino ir kalbėjo – apie viską, ką norėjo perduoti.
„Neturi būti knyga,” – sakė psichologė. „Gali būti vienas laiškas. Vienas pokalbis. Viena istorija per pietus.”
Pyktis, kuris pasirodė bereikšmis
Paskutinis apgailestavimas buvo skaudžiausias. Žmonės kalbėjo apie santykius, kuriuos prarado dėl puikybės, užsispyrimo ar įsižeidimų, kurie dabar atrodė juokingi.
„Su seserimi nesikalbėjau penkiolika metų,” – sakė viena moteris. „Dėl testamento. Dėl spintos. Dabar ji mirusi, o aš vis dar nežinau, ką norėjau įrodyti.”
Ne visi sugebėjo susitaikyti. Bet tie, kurie bandė – rašė laiškus, skambino, tiesiog pasakė „atleisk” – sakė, kad tai buvo geriausi jų sprendimai. Net jei kita pusė neatsakė.
„Pyktis atrodė kaip jėga,” – sakė 91 metų vyras. „O iš tikrųjų buvo našta. Kai paleidau – pajutau, kad galiu kvėpuoti.”
Ką galime padaryti šiandien
Psichologė baigdavo kiekvieną pokalbį tuo pačiu klausimu: „Ką patartumėte jaunesniems?”
Atsakymai kartojosi:
- Eik pasivaikščioti šiandien. Ne rytoj – šiandien.
- Grįžk prie to, ką mėgai. Nors pusvalandžiui.
- Neatidėliok kelionės, vakarienės, susitikimo. Pinigai grįš – laikas ne.
- Papasakok savo istoriją kam nors, kam ji svarbi.
- Paskambink tam, su kuriuo pykaisi. Nereikia laimėti – reikia baigti.
„Jie nekalbėjo apie didžius pasiekimus,” – sakė psichologė. „Kalbėjo apie mažus dalykus, kuriuos kasdien galime rinktis. Ir kurių dažniausiai nesirenkame.”
Galbūt tai ir yra paslaptis: ne dideli sprendimai, o maži pasirinkimai, kuriuos darome arba nedarome kiekvieną dieną. Kol dar galime.
