Internetas pilnas patarimų apie kates. Dalis jų teisingi. Kita dalis – ne tik klaidingi, bet ir pavojingi. Štai šeši dažniausiai kartojami teiginiai, kurie skamba logiškai, bet veterinarijos mokslas sako ką kita.
Mitas nr. 1: „Namų katei skiepai nereikalingi”
Vienas populiariausių ir pavojingiausių mitų.
Argumentas skamba taip: katė neišeina į lauką, nesusiduria su kitomis katėmis, tai nuo ko jai sirgti? Tačiau infekciniai agentai gali patekti į namus ant jūsų batų, drabužių, per atvirą langą ar balkoną. Panleukopeniją (kačių marą) sukeliantis virusas aplinkoje išlieka iki metų ir yra atsparus daugeliui dezinfekcinių priemonių.
Statistika: nevakcinuotų kačiukų mirtingumas nuo panleukopenijos siekia 90 proc. Devyniasdešimt.
Kačių sterilzacija ir kastravimas dažnai atliekamas kartu su vakcinacijos grafiko peržiūra – tai natūralus momentas įsitikinti, kad katė turi visą bazinę apsaugą. Bet vakcinacija svarbi nepriklausomai nuo reprodukcinės operacijos – ir nepriklausomai nuo to, ar katė eina laukan.
Mitas nr. 2: „Katė murkia – vadinasi, jai viskas gerai”
Murkimas iš tikrųjų yra vienas sudėtingiausių katės komunikacijos signalų. Taip, katės murkia iš pasitenkinimo. Tačiau jos taip pat murkia iš skausmo, streso ir baimės. Murkimas stimuliuoja endorfinų gamybą ir padeda katei tvarkytis su neigiamomis būsenomis – tai savotiška auto-terapija.
Veterinarai žino: katė, kuri murkia ant stalo prieš injekciją, greičiausiai nėra laiminga. Ji bando save nuraminti.
Todėl „ji murkia, jai gerai” negali būti vienintelis sveikatos rodiklis. Stebėkite visumą: apetitą, aktyvumą, kraiko dėžutės įpročius, kailio kokybę.
Mitas nr. 3: „Veislinės katės sveikesnės, nes kontroliuojama genetika”
Tai teisinga tik tada, kai veisėjas iš tikrųjų kontroliuoja genetiką – tai yra, atlieka tyrimus ir selekciją. Priešingu atveju veislinė katė gali būti mažiau sveika nei mišrūnė, nes ribota genų bazė didina paveldimų ligų tikimybę.
Inbridingas – artimai giminingų katinų kryžminimas – vis dar pasitaiko net tarp „patikimų” veisėjų. Jo pasekmės: susilpnėjęs imunitetas, reprodukciniai sutrikimai, padidėjusi vėžio rizika.
Būtent todėl reguliari veisiamų kačių ligos patikra yra ne formalumas, o būtinybė. Genetinis testas nepasako „katė sveika” – jis pasako „katė neneša šios konkrečios mutacijos”. Tai skirtumas, kurį supranta ne visi.
Mitas nr. 4: „Katė pati žino, kiek jai reikia valgyti”
Kai kurios katės – taip. Daugelis – ne.
Namų katės nutukimo statistika Europoje: 40–50 proc. Beveik pusė visų namų katių turi viršsvorį. O nutukimas katėms – ne estetinis klausimas. Tai tiesioginė rizika diabetui (nutukusių kačių diabeto rizika 4 kartus didesnė), kepenų lipidozei, šlapimo takų ligoms ir sąnarių problemoms.
Laisvas šėrimas (kai dubuo pilnas visą dieną) tinka ne visoms katėms. Daugeliui geriau tinka dozuotas šėrimas 2–3 kartus per dieną su pasvertu porcijos kiekiu.
Mitas nr. 5: „Sterilizuota katė tampa tinginė ir nutunka”
Tiesa ta, kad po sterilizacijos ar kastravimo katės medžiagų apykaita sulėtėja maždaug 20–30 proc. Tai reiškia, kad tą patį maisto kiekį organizmas apdoroja lėčiau ir perteklius virsta riebalais.
Bet tai ne neišvengiamybė – tai valdomas procesas. Sumažinus porcijas 15–20 proc. ir užtikrinant fizinį aktyvumą (žaidimai, laipiojimo konstrukcijos, interaktyvūs žaislai), sterilizuota katė gali būti lygiai taip pat liekna ir aktyvi kaip nesterilizuota.
Problema ne operacijoje. Problema – kai šeimininkas po operacijos nieko nekeičia mityboje.
Mitas nr. 6: „Katėms nereikia profilaktinių patikrinimų – jos pačios parodys, kai sirgs”
Tai pats klastingiausias mitas. Katės yra evoliuciškai užprogramuotos slėpti skausmą ir silpnumą – laukinėje gamtoje silpnas gyvūnas tampa grobiu. Ši savybė išliko ir namų katėse.
Praktikoje tai reiškia, kad kai šeimininkas pastebi akivaizdžius simptomus – liga dažnai jau pažengusi. Lėtinis inkstų nepakankamumas, viena dažniausių vyresnių kačių ligų, gali būti be simptomų tol, kol prarasta 75 proc. inkstų funkcijos. Trys ketvirtadaliai. Tik tada katė pradeda daugiau gerti, mažiau valgyti, mesti svorį.
Veterinarai rekomenduoja profilaktinį patikrinimą bent kartą per metus jaunoms katėms ir du kartus per metus katėms vyresnėms nei septyneri. Kraujo tyrimas, šlapimo analizė, svorio kontrolė – paprasti, nebrangūs tyrimai, kurie gali pastebėti problemą metais anksčiau nei ją pastebėsite jūs.
Mitai gyvuoja todėl, kad jie patogūs. Patogiau tikėti, kad namų katei nereikia skiepų, nei vežti ją pas veterinarą. Patogiau galvoti, kad murkianti katė yra sveika katė. Bet patogumas ir tiesa ne visada sutampa – ir katės už tą skirtumą moka savo sveikata.
