Stovėjau prie šiukšių konteinerio su trimis senais kibirais rankose. Įlenkti, aprūdiję, su nulupusiais dažais – tikros šiukšlės, galvojau. Kol žmona išėjo į kiemą ir sustojo lyg į sieną atsitrenkusi.
„Ką tu darai?” paklausė ji taip, lyg būčiau ruošęsis išmesti aukso luitus.
„Na, išmetu senus kibirus. Kam jie?” atsakiau nustebęs.
Ji papurtė galvą ir ištiesė ranką: „Duok man. Arba dar geriau – eik, parodysiu, ką su jais galima padaryti. Po to pats nuspręsi, ar vis dar nori išmesti.”
Tą popietę išmokau tris būdus, kaip seni kibirai gali tapti vertingiausia sodo įranga. Ir ne, nė vieno iš jų nebeišmečiau.
Pirmas būdas: vazonai su charakteriu
Pirmas dalykas, kurį žmona padarė – paėmė labiausiai aprūdijusį kibirą ir pastatė ant žemės. „Matai šitą patiną?” paklausė ji. „Parduotuvėje už tokį „vintažinį” vazoną mokėtum trisdešimt eurų. O tu turi nemokamai.”
Ji paaiškino, kad seni kibirai su rūdžių žymėmis ir nulupusiais dažais atrodo daug įdomiau nei plastikiniai vazonai iš prekybos centro. Jie turi istoriją, charakterį, tą rustišką žavesį, kurio neįmanoma nupirkti.
Viskas, ko reikia – pragręžti keletą skylių dugne drenažui. Be to, kibirai supus iš vidaus, ir augalų šaknys dvoks. Su skylėmis – vanduo nuteka, šaknys kvėpuoja, ir viskas auga kaip pasiutę.
Užpildai kokybišką vazoninę žemę, pasodini gėles – ir turi unikalų vazoną, kurio neturi niekas kitas kaimynystėje. Galima palikti natūralią patiną arba nudažyti – kaip širdis geidžia.
Kaimynas savo kibiruose augina vienmečius – petuniją, begoniją, lobeliją. Pakabino ant tvoros su stipriomis grandinėlėmis – ir dabar visa gatvė ateina fotografuoti.
Antras būdas: šalnų apsauga, kuri nieko nekainuoja
Antras kibiras buvo be rankenos ir su didele įlanka šone. „Šitas – mini šiltnamis,” pasakė žmona ir paėmė senas žirkles.
Ji iškirpo kibirui dugną. Liko tik cilindras – metalinė sienelė be viršaus ir apačios. Tada nunešė į daržą ir užmovė ant jauno pomidoro daigo.
„Kai prognozuoja šalną – uždengi viršų stiklo gabalu ar permatomu plastiku. Dienos šiluma susikaupia viduje, naktį neišsisklaido. Daigas išgyvena net minus tris,” paaiškino ji.
Tai vadinama „cloche” – prancūziškai „varpas”. Profesionalūs sodininkai perka specialius stiklinius gaubtus už dešimtis eurų. O čia – senas kibiras ir penkios minutės darbo.
Svarbu tik įspausti kraštus į žemę, kad vėjas nenupūstų. Ir dienomis, kai saulėta, pakelti dangtį ventiliacijai – kitaip augalas gali „išvirti” nuo per didelio karščio.
Kai šalnų pavojus praeina – gaubtus nuimi ir sudedi į sandėliuką iki kito pavasario. Arba rudens – nes rudeninės šalnos irgi gali nustebinti.
Trečias būdas: daržovės ore
Trečias kibiras buvo geriausios būklės – beveik be rūdžių, tvirtas, su stipria rankena. „Šitas bus pomidorų namai,” paskelbė žmona.
Ir tada parodė triuką, apie kurį buvau tik girdėjęs, bet niekada nemačiau: pomidorus, augančius aukštyn kojomis.
Ji išpjovė dugne apvalią skylę – maždaug penkių centimetrų skersmens. Tada apvertė kibirą, įkišo jauno pomidoro daigo šaknis pro skylę į vidų, užpildė kibirą žeme, ir pakabino ant tvirtų kabliukų prie tvoros.
Pomidoras auga žemyn – link žemės. Vaisiai kabo ore, niekada neliečia žemės, nepūva, neužpuola sraigės. Nereikia rišti prie kuolų, nes svoris tempia augalą žemyn natūraliai.
O ant kibiro viršaus – ten, kur dabar yra žemės paviršius – galima pasodinti kažką kito. Salotas, baziliką, petražoles. Vienas kibiras – du derliai.
„Tik ne paprikas,” perspėjo žmona. „Jų stiebai per trapūs apverstam auginimui. Bet pomidorai, agurkai – puikiai tinka.”
Kaip paruošti kibirus tinkamai
Per keletą metų, kai naudoju šį metodą, išmokau keletą dalykų, kurie daro skirtumą.
Pirma – valymas. Nebūtina nušveisti iki blizgesio, bet stiprų rūdžių sluoksnį, kuris byra, geriau nuvalyti. Likusi patina – estetikos dalis. Bet byrančios rūdys maišysis su žeme ir gali pakenkti augalams.
Antra – drenažas. Kiekvienam kibirui, kuris bus vazonas, reikia skylių dugne. Minimum trijų, geriau penkių. Pragręžti grąžtu arba išmušti vinimis. Be drenažo – šaknys supus, augalai žus, ir visas darbas veltui.
Trečia – tvirtas tvirtinimas. Jei kabinate kibirus – įsitikinkite, kad rankenos tvirtos, kabliukai atlaikys svorį su žeme ir vandeniu. Pilnas kibiras gali sverti dešimt ir daugiau kilogramų. Nukritęs ant galvos – rimta trauma.
Ketvirta – kokybiškai žemė. Kibiruose augalai neturi kur ieškoti maisto – tik tai, ką jiems duodate. Naudokite gerą vazoninę žemę, ne paprastą iš daržo. Ir tręškite reguliariai – kas dvi savaites skystomis trąšomis.
Klaidos, kurias padariau pirmą sezoną
Pirmas mano kibiras-vazonas žuvo per mėnesį. Pasodinau gėles, palaisčiau – ir palikau. Po savaitės žemė buvo kaip pelkė, šaknys supuvusios, augalai nudvėsę.
Priežastis – nepadariau drenažo skylių. Maniau, kad kibiras ir taip praras vandenį pro sienas. Ne – metalas nepraleidžia vandens, ir viskas tiesiog stovėjo kaip baseine.
Antra klaida – pakabinau kibirą ant senos, surūdijusios grandinės. Po lietaus grandinė trūko, kibiras nukrito, sudaužė keramikinius vazonus apačioje ir išsibarsčiusi žemė pridarė darbo valandai.
Trečia klaida – apverstą pomidorą pasodinau per anksti, kai naktys dar buvo šaltos. Be apsaugos nuo šalnų augalas nušalo per pirmą šaltesnę naktį. Dabar sodinu tik tada, kai naktinė temperatūra stabiliai virš dešimties laipsnių.
Kur rasti kibirus, jei neturite
Kai papasakojau draugėms apie šį metodą, dažniausia reakcija buvo: „Bet aš neturiu senų kibirų.” Pasirodo, rasti lengviau nei atrodo.
Statybų aikštelės – darbininkai dažnai išmeta senus dažų ar skiedinio kibirus. Paprašykite – dažniausiai atiduos nemokamai.
Seni sodai ir daržai – kai žmonės išparduoda sodą, dažnai atiduoda visą „šlamštą”. Tie kibirai – tikras lobis.
Skelbimai internete – „atiduodu nemokamai” skyriuose kartais pasirodo ir kibirų. Žmonės džiaugiasi, kad nereikia patiems vežti į šiukšlyną.
Netgi nauji kibirai iš ūkinių prekių parduotuvės – pigiausias plastikinis kibiras kainuoja kelis eurus. Pragręžti skyles, nudažyti – ir turite vazoną už dešimtadalį parduotuvės kainos.
Ką dabar darau su kiekvienu senu kibiru
Praėjo treji metai nuo to pokalbio prie šiukšių konteinerio. Dabar mūsų sode – dvylika kibirų-vazonų, penki kibirai-gaubtai šalnoms, ir du apversti pomidorų kibirai.
Kiekvieną kartą, kai randu seną kibirą – paimu. Kaimynai jau žino ir kartais atneša patys: „Ar jums dar reikia?”
Taip, reikia. Visada reikia.
Dabar, kai matau žmogų, einantį išmesti seną kibirą, noriu sustabdyti ir paklausti tą patį klausimą, kurį man uždavė žmona: „Ką tu darai?”
Nes kartais tai, kas atrodo kaip šiukšlės, iš tikrųjų yra lobis. Tiesiog reikia žmogaus, kuris parodytų, kaip jį pamatyti.
