Prieš porą metų NASA trenkė kosminį aparatą į asteroidą ir jį pastūmė. Misija DART buvo sėkminga. Pasaulis apsidžiaugė — turime gynybą nuo kosmoso grėsmių.
Bet amerikiečių mokslininkai ką tik pripažino nepatogią tiesą: tas metodas veikia ne visada. Jei asteroidas per didelis arba aptinkamas per vėlai — kinetinis smūgis nepadės.
„Tada lieka vienas variantas”, — paaiškino astrofizikas Vytautas. — „Branduolinis sprogimas. Ne ant asteroido — šalia jo. Ir tai nėra Holivudas. Tai fizika.”
Kaip tai veikia — be kino efektų
Sprogimas nevyksta asteroido paviršiuje. Branduolinis užtaisas detonuojamas šalia — kelių šimtų metrų atstumu. Intensyvi spinduliuotė per milisekundes išgarina asteroido paviršiaus sluoksnį. Ši medžiaga virsta plazma ir šauna į vieną pusę.
Reakcija — asteroidas pajuda į priešingą.
Fizikai tai vadina impulsiniu nukreipimu. Esmė — ne sunaikinti objektą, o švelniai pastūmėti. Švelniai — kosminiais mastais. Pakanka kelių centimetrų per sekundę greičio pokyčio, jei liko pakankamai laiko iki galimo susidūrimo.
„Kuo anksčiau pastumi — tuo mažiau jėgos reikia”, — pridūrė Vytautas. — „Centimetras per sekundę prieš dešimt metų reiškia tūkstančius kilometrų nuokrypio prie Žemės. Bet jei liko mėnuo — reikia bombos.”
Sandia nacionalinės laboratorijos simuliacijos tai patvirtina. Galia, atstumas ir laikas — trys kintamieji, nuo kurių priklauso viskas. Per didelė energija — asteroidas suskyla į fragmentus, kurie vis tiek atsitrenkia. Per maža — nepakanka pastūmimui. Sekundės, kilometrai ir kilotonos — kiekvienas parametras turi siaurą langą, kuriame sprendimas veikia.
Neaiškumų lieka. Asteroido porėtumas keičia, kaip giliai spinduliuotė prasiskverbia. Sudėtis — metalas ar uoliena — lemia impulso perdavimo koeficientą. Kiekvienas asteroidas yra skirtingas, ir universalaus recepto nėra.
Kodėl kinetinis smūgis kartais neveikia
DART misijai reikėjo metų planavimo ir tikslaus taikymo. Ji veikė prieš mažą asteroidą su ilgu įspėjimo laiku.
Bet kas, jei asteroidas — kilometro skersmens? Ir aptinkamas prieš šešis mėnesius?
Kinetinis smūgis tokiam objektui — kaip teniso kamuoliukas prieš sunkvežimį. Masės santykis neleidžia suteikti pakankamo greičio pokyčio. O laipsniškas stumimas gravitacine trauka ar saulės burėmis reikalauja dešimtmečių — kurių tiesiog nėra.
„Yra scenarijų, kur nebranduoliniai metodai matematiškai neveikia”, — ramiai pasakė Vytautas. — „Ne todėl, kad jie blogi. Todėl, kad fizika neleidžia. Ir šiuos scenarijus reikia pripažinti, ne ignoruoti.”
Amerikiečių tyrėjų grupė būtent tai ir padarė — pripažino, kad tam tikroms kombinacijoms (didelis objektas, trumpas laikas) branduolinis variantas yra vienintelis patikimas.
Politika, kuri dar neegzistuoja
Technologija — tik pusė problemos. Antra pusė — kas spaudžia mygtuką.
Šiandien nėra tarptautinio protokolo, leidžiančio panaudoti branduolinį užtaisą kosmose planetai ginti. Nėra sprendimų grandinės. Nėra įgaliojimo slenksčio. Nėra net sutarimo, kuri institucija turėtų teisę priimti tokį sprendimą.
Tyrėjai rekomenduoja iš anksto apibrėžti: kas priima sprendimą, kokiais techniniais standartais remiantis ir per kiek laiko. Pratybos, saugus ryšys tarp agentūrų ir aiškūs taikinių atrankos kriterijai — visa tai turi egzistuoti prieš grėsmę, ne jos metu.
Asteroidas neklaus, ar pasaulis pasirengęs. Fizika veikia nepriklausomai nuo politikos. Bet politika lemia, ar fizika bus panaudota laiku. Ir kol ta politika neegzistuoja — didžiausia grėsmė Žemei yra ne kosmose. Ji — posėdžių salėse, kur niekas nenori kalbėti apie branduolinį ginklą kaip gelbėjimo priemonę.
