Kai po genėjimo aplink seną slyvą ar vyšnią vėl pradeda lįsti naujos atžalos, vien pjūklu problemos neišspręsi. Kol kelmas gyvas, jis vis tiek stumia maisto medžiagas į viršų ir leidžia šaknims leisti vis naujus ūglius.
Čia veikia ne jėga, o tikslumas. Į kelmą išgręžiamos kelios maždaug dešimties centimetrų gylio skylės, geriausia arčiau krašto, kur dar yra gyvų audinių. Į jas įlašinamas koncentruotas sisteminis herbicidas, kad veiklioji medžiaga patektų tiesiai į laidžiąsias medžio dalis ir nukeliautų į šaknis.
Kaip tai padaryti
Skylučių nereikia daryti centre, nes ten dažnai jau būna negyva mediena. Veiksmingiausia vieta yra maždaug kelių centimetrų juosta prie žievės. Svarbu neskubėti ir nenuvarvinti tirpalo ant žemės, kad nenukentėtų šalia augančios gėlės ar daržovės.
Toks būdas ypač tinka slyvoms, vyšnioms, alyvoms ir senoms obelims. Po kelių savaičių naujų ūglių būna vis mažiau, o seni pradeda džiūti. Vėliau šaknų sistema nunyksta daug greičiau, nei būtų pavykę vien pjovimu.
Ką galima naudoti vietoj cheminių priemonių
Jei nenori naudoti herbicido, tinka amonio arba kalio salietra. Ji beriama į tas pačias išgręžtas skylutes, kelmas uždengiamas tankia plėvele ir paliekamas keliems mėnesiams. Mediena iš vidaus tampa puresnė, o kitą sezoną likučius galima susmulkinti paprasta mentele ar kastuvu.
Dar vienas senas būdas yra stambi valgomoji druska. Ji taip pat beriama į skylutes, bet šį variantą verta rinktis tik ten, kur ilgai nieko nesodinsi. Druska labai stipriai uždruskina dirvą, todėl prie lysvių ar vaismedžių šio metodo geriau nenaudoti.
Dirbant su herbicidu ar gręžiant kelmą verta mūvėti pirštines ir saugotis, kad dulkės nepatektų į akis ar kvėpavimo takus. Jei medžiagos patenka ant odos, jas reikia nedelsiant nuplauti vandeniu.
Geriausias metas tokiam darbui yra nuo vėlyvo pavasario iki vasaros vidurio, kai sultys dar aktyviai juda. Rudenį ir žiemą poveikis būna silpnesnis.
