Vaikų kambaryje gali stovėti pilnos dėžės žaislų, o vaikas vis tiek pusvalandį žaisti su kartonine dėže, mediniu šaukštu ar keliais akmenukais. Tėvams tokios situacijos pažįstamos. Jos primena paprastą dalyką: žaislų kiekis dar nepasako, kiek vaikas iš jų gauna.

Daug svarbiau, ar žaislas atitinka vaiko amžių, tuo metu besiformuojančius gebėjimus ir smalsumą. Per lengva užduotis greitai pabosta, per sunki sukelia nusivylimą. Gerai pasirinkti edukaciniai žaislai atsiduria kažkur per vidurį: vaikas turi šiek tiek pasistengti, tačiau gali pats pajusti, kad jam pavyko.

Pirmaisiais metais vaikui rūpi liesti, spausti ir kartoti

Kūdikiui nereikia sudėtingų užduočių. Pirmaisiais gyvenimo metais jis mokosi valdyti savo kūną, sekti daiktus akimis, sugriebti juos rankomis, perkelti iš vienos rankos į kitą. Žaislas šiame etape tampa priemone tyrinėti aplinką.

Maždaug 6–12 mėnesių vaikams gali būti įdomūs skirtingų paviršių saugūs daiktai, lengvai suimami kamuoliukai, paprastos kaladėlės ar žaislai, kuriuos galima įdėti ir išimti. Tėvai kartais nustemba pamatę, kiek kartų mažylis gali atlikti tą patį veiksmą. Suaugusiajam jis atrodo monotoniškas, vaikui tai treniruotė.

Šiame amžiuje svarbu įvertinti žaislo dydį ir medžiagas. Mažos detalės netinka vaikui, kuris daiktus vis dar dažnai deda į burną, todėl gamintojo nurodytas amžius nėra vien skaičius ant pakuotės.

Nuo vienerių iki trejų prasideda „aš pats“ laikotarpis

Mažas vaikas ima vaikščioti, nešioti daiktus, statyti, rūšiuoti ir mėgdžioti suaugusiuosius. Čia verta pasiūlyti veiklų, kurios turi paprastą priežasties ir pasekmės ryšį. Įdėjo detalę į tinkamą vietą, pastatė bokštą, sujungė dvi dalis ir iškart pamatė rezultatą.

Šiuo laikotarpiu dažnai pasiteisina keli žaislų tipai:

• stambios kaladėlės ir nesudėtingi konstruktoriai;
• formų rūšiuoklės bei paprastos dėlionės;
• dėliojami ir vienas į kitą įstatomi indeliai;
• žaislai kasdienėms situacijoms mėgdžioti;
• priemonės piešimui, lipdymui ir rankų judesiams lavinti.

Nebūtina visko pateikti iš karto. Kai lentynoje paliekami keli pasirinkimai, vaikui lengviau susikoncentruoti į veiklą, o po kurio laiko dalį žaislų galima pakeisti kitais.

Trejų–penkerių metų vaikui žaislas jau tampa istorijos dalimi

Šiame amžiuje paprastos kaladėlės staiga gali virsti garažu, namu ar gyvūnų aptvaru. Vaikas pats suteikia daiktams paskirtį, todėl vertingi tampa žaislai, kurie nepasako vieno teisingo žaidimo būdo.

Konstruktoriai, figūrėlės, vaidmenų žaidimų priemonės, dėlionės ir kūrybinės užduotys leidžia vaikui pačiam nuspręsti, kas vyks. Vieną vakarą iš tų pačių detalių pastatomas tiltas, kitą rytą jau kuriamas kosminis laivas. Tokie žaislai ilgiau išlieka įdomūs, nes keičiasi kartu su vaiko idėjomis.

Atsiranda ir didesnis susidomėjimas skaičiais, raidėmis, gamta. Jei vaikas nuolat klausia, kodėl lyja arba kaip juda vabzdžiai, verta atsispirti norui iškart surengti pamoką. Žaidimas dažnai tampa malonesniu būdu atsakyti į jo klausimus.

Mokykliniame amžiuje norisi tikro iššūkio

Pradėję lankyti mokyklą vaikai jau gali ilgiau išlaikyti dėmesį ir laikytis sudėtingesnių taisyklių. Dėlionės su daugiau detalių, konstravimo užduotys, loginiai žaidimai ar paprasti moksliniai bandymai suteikia progą bandyti kelis būdus ir taisyti savo klaidas.

Čia verta stebėti patį vaiką. Vienas valandą konstruos mechanizmą, kitam daug įdomiau atlikti eksperimentą, o trečias norės spręsti galvosūkį kartu su šeima. Amžiaus žymėjimas padeda atsirinkti tinkamas priemones, tačiau vaiko pomėgiai pasako, kas iš tiesų bus naudojama.

Gero žaislo vertė dažnai matoma po kelių mėnesių

Perkant lengva susižavėti tuo, kas gražiai atrodo lentynoje. Kur kas naudingesnis klausimas yra paprastesnis: ką vaikas su šiuo daiktu galės veikti po savaitės ar mėnesio?

Jei žaislą galima dėlioti keliais būdais, jungti su kitais, kurti savo taisykles ar palaipsniui sunkinti užduotį, tikimybė, kad jis greitai atsidurs dėžės dugne, mažėja. Kartais viena dėžė kaladėlių tarnauja kelerius metus, nors vaiko kuriami statiniai per tą laiką pasikeičia neatpažįstamai.

Todėl renkant žaislus verta žiūrėti ne į jų kiekį, o į tai, ką vaikas galės su jais nuveikti pats. Geriausias pasirinkimas dažnai nėra tas, kuris daro daugiausia. Tai žaislas, kuris palieka daugiau darbo vaiko rankoms ir vaizduotei.