Kai pirmą kartą pamačiau, kiek naudos slepia paprasti medžio pelenai, nustojau juos berti bet kur. Su pelenais lengva padaryti gerą darbą, bet persistengti labai paprasta.
Pelenai tinka lysvėms, kur reikia daugiau kalio ir fosforo. Jie ypač praverčia bulvėms, burokėliams, morkoms, moliūgams, agurkams ir cukinijoms. Šios kultūros geriau formuoja šaknis, vaisiai būna tvirtesni, o skonis sodresnis.
Kopūstams pelenai irgi naudingi, nes mažina dirvos rūgštingumą. Tokia žemė tampa nepalanki daugeliui ligų, o augalai lengviau pasiima maisto medžiagas. Vaismedžiai, ypač obelys, vyšnios ir slyvos, po saikingos pelenų normos dažniau subrandina vienodesnius vaisius ir geriau žiemoja.
Beriu juos pavasarį, kai perkasu žemę, maždaug 100-200 g į kvadratinį metrą. Sodinant į duobutę užtenka nedidelės saujos. Jei ruošiu skystą užpilą, stiklinę pelenų užpilu 10 litrų vandens, palaikau porą dienų ir prieš laistydamas nukošiu.
Yra viena svarbi taisyklė, kurios neverta pamiršti. Pelenų nemaišau su amonio salietra, karbamidu ar mėšlu, nes prarandamas azotas. Su superfosfatu jų irgi nederinu, nes fosforas tampa sunkiau prieinamas augalams. Dar svarbu naudoti tik švarių malkų ar šiaudų pelenus, ne nuo dažytos medienos, plastiko ar gumos.
Dirbant verta vengti dulkių debesies, todėl pelenus beriu ramiai, be vėjo, o jei labai sausa, prieš darbą lengvai sudrėkinu plotą. Taip nauda lieka lysvei, o ne plaučiams.
