Plastiką perdirbti į kurą – skamba kaip science fiction. Iki šiol tam reikėjo aukštos temperatūros, milžiniško slėgio ir brangios įrangos. Rezultatas – procesas, kuris kainuodavo daugiau nei pats kuras. Bet dabar tyrėjai parodė kažką, kas keičia visą logiką: 95 procentų efektyvumas, 30 laipsnių temperatūra, atmosferos slėgis. Beveik kambario sąlygos.
Jei tai pasitvirtins pramoniniu mastu – tai gali būti vienas svarbiausių aplinkosaugos proveržių šiame dešimtmetyje.
Dešimt milijardų tonų plastiko neturi kur dėtis
Pasaulyje pagaminta daugiau nei dešimt milijardų tonų plastiko. Didžioji dalis – sąvartynuose arba vandenyno dugne. Perdirbama tik nedidelė dalis, nes tradiciniai metodai nesusitvarko su užterštomis, mišriomis atliekomis. Rūšiavimas brangus. Terminis perdirbimas reikalauja aukštos temperatūros. O daugelis plastikų – ypač PVC mišiniai – apskritai nėra perdirbami standartiniais būdais.
Todėl mokslininkai ieškojo kito kelio – ne perdirbti plastiką į naują plastiką, o paversti jį kažkuo visiškai kitu. Kuru.
Kaip tai veikia – ir kodėl taip paprastai
Procesas remiasi katalizatoriumi, kuris selektyviai skaido polimerų grandines ir paverčia jas benzino frakcijai būdingais angliavandeniliais. Svarbiausia – tai vyksta beveik kambario temperatūroje, be aukšto slėgio ir be sudėtingos įrangos.
Efektyvumas stebina: daugiau nei 95 procentų konversija daugumai plastikų. Net mišrios PVC ir poliolefinų atliekos – tos, kurių niekas nemoka perdirbti – konvertuojamos su 96 procentų efektyvumu. Be to, proceso metu atgaunama druskos rūgštis – ji grąžinama pramonei kaip žaliava.
Tai reiškia, kad nereikia nei rūšiuoti, nei valyti, nei pirminio apdorojimo. Tiesiog imti atliekas tokias, kokios yra – ir leisti katalizatoriui dirbti.
Nuo laboratorijos iki gamyklos – ar pavyks?
Laboratorijoje rezultatai įspūdingi. Bet kelias iki pramoninio masto – ilgas ir sudėtingas. Tyrėjai projektuoja modulines reaktorių sistemas, kurias galima integruoti į esamą naftos perdirbimo infrastruktūrą. Tai sumažintų kapitalines investicijas ir paspartintų diegimą.
Bandomojo masto demonstracijos turės patvirtinti, ar efektyvumas išlieka dirbant su realiai užterštomis atliekomis, o ne su laboratoriniais pavyzdžiais. Katalizatoriaus regeneravimo ciklai, produktų atskyrimo efektyvumas – visa tai dar reikia ištestuoti realiomis sąlygomis.
Pramonės partneriai jau vertina galimybes diegti šią technologiją esamuose atliekų tvarkymo įrenginiuose. Žema temperatūra reiškia paprastesnę įrangą, mažiau priežiūros ir mažesnę anglies pėdsaką.
Jei viskas pasiteisins – poveikis bus sisteminis. Sąvartynų apkrova mažės. Atliekos taps pajamų šaltiniu. Žiedinė ekonomika gaus technologiją, kurios jai trūko – galimybę uždaryti medžiagų ciklą ten, kur iki šiol buvo tik šiukšliadėžė. Druskos rūgšties atgavimas sumažins pirminių išteklių gavybos poreikį. O faktas, kad nereikia rūšiuoti atliekų, panaikina vieną didžiausių kliūčių, dėl kurios dabartinis perdirbimas veikia taip prastai.
Bet jei tai nepasiteisins pramoniniu mastu – turėsime dar vieną gražią laboratoriją ir tą pačią dešimties milijardų tonų problemą. O laikas bėga greičiau nei tikimės.
